Psichoterapinis kabinetas: asmeninė patirtis

Įžangai

Šių metų lapkričio 15 d. skaičiau pranešimą „Gydymo įstaigų aplinkos reikšmė emocinei savijautai ir sveikimui“ pirmojoje aplinkos psichologijos konferencijoje Lietuvoje „Aplinka ir psichikos sveikata“, kurią organizavome su Lietuvos psichologų sąjungos Aplinkos psichologijos grupe. Labai džiaugiuosi, kad nuo šių metų pavasario esu šios grupės narė.

Paskutinėje pranešimo dalyje kalbėjau apie psichoterapinio kabineto erdvę: pristačiau šioje srityje atliktų tyrimų rezultatus, dalinausi savo patirtimi lankantis psichoterapijos „tėvų“ Carl Gustav Jung ir Sigmund Freud namų muziejuose, kuriuose galima pamatyti ir autentiškus jų psichoterapinius kabinetus. 

Gina Bei Photography

Planavau trumpai pasidalinti ir kūrimosi savo kabinete patirtimi, bet nebetilpau į laiką. Šis įrašas yra „neužbaigto geštalto“ patyrimo rezultatas – jame dalinuosi pranešimo metu nespėta pristayti medžiaga (ir dar kiek daugiau). 

Kituose įrašuose papasakosiu ir apie mokslinių tyrimų atradimus šioje srityje bei apie psichoterapijos „tėvų“ kabinetus.

Įsikurti įgyventoje erdvėje

Kabinete, kuriame dabar turiu savo psichoterapinę praktiką, įsikūriau jau prieš 5 metus. Tuo metu patraukliausiai atrodė galimybė įsikurti naujoje, visai neįgyventoje erdvėje, kurioje galėčiau viską susikurti nuo nulio. Bet įvyko kitaip – kartu su vyru, kuris taip pat yra psichologas psichoterapeutas, atradome erdvę, kuri mums iškart labai prilipo, ir kuri buvo netgi labai įgyventa. 

​Prieš tai šioje, iš buto į ofisą perdarytoje erdvėje, buvo įsikūrusi advokatų kontora, ir visuose trijuose ten esančiuose kabinetuose buvo gausybė baldų, o sienos buvo nukabintos paveikslais. Daugumoje paveikslų – Vilniaus mietos vaizdai, o taip pat Napoleono Bonaparto mūšių scenos. Šios erdvės šeimininkas mus labai norėjo įtikinti, kad Napoleono paveikslai psichologų kabinetams ypač tinka. Sakė: „ateis klientas, pamatys Napoleoną, ir iškart ramus!“ 

Baldai, nukeliavę į poilsio kambarėlį

Napoleono Bonaparto mūšių paveikslai

Napoleono mūšių visgi atsisakėme, bet Vilniaus vaizdus ir keleta kitų paveikslų pasilikimome. Pasilikome ir dalį baldų, kuriuos perstatėme savaip, ir iki šiol esame jaukiai įsikūrę jų apsupty. Žinoma, lentynos prisipildė knygų ir įvairių kitų savų elementų, tad ir per tai ši erdvė tapo vis savesnė. 

Prisijaukinti baldai, pripildyti savų knygų ir kitų detalių (nuotraukos dešinėje: Gina Bei Photography)

Savi simboliai

Jau mintyse dėliodama savo kabinetą žinojau, kad jame būtinai kabės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ reprodukcija. Šis paveikslas man buvo vienas mylimiausių  M.K. Čiurlionio darbų dar nuo vaikystės. Kaip rašiau ankstesniame savo įraše: „vaikystės namuose, „ant aukšto“ (taip vadindavome mansardą), mėgau išsitraukti M.K. Čiurlionio paveikslus, juos dėliodavau ant grindų, nagrinėdavau, ilgai žiūrėdavau. Šį laiką prisimenu kaip labai šviesų ir ramų.“ ​Ne kartą klientai ir klientės įvardino, kad „Ramybė“ yra ir vienas jų mylimiausių šio autoriaus darbų, sakė supratę, kad atėjo į tinakamą vietą savo terapijai, ar tiesiog reflektavo apie tai, ką patys ir pačios matė šiame paveiksle.

M.K. Čiurlionis, „Ramybė“, Gina Bei Photography

Ir tik visai neseniai, gal prieš metus, lankydamasi M.K. Čiurlionio muziejuje, išgirdau gidės pasakojimą, jog autorius šį paveikslą tapė apimtas namų ilgesio. Kai tai išgirdau, man tapo dar aiškiau, kodėl šį paveikslą pasirinkau, – namų ilgesio tema man svarbi tiek asmeniškai, tiek profesiškai. Ne veltui ir šis tinklaraštis gyvuoja. 

Paveikslo rėminimui kiek pasvarsčiusi pasirinkau vieną iš rėminimo specialistės rekomendacijų –  blizgų bronzos atspalvį. 

Įprastai aš blizgesį buvau linkusi „nurašyti“, blizgūs elementai aplinkoje man atrodė perdėm apeliuojantys į prabangą, o tokios erdvės kurti nenorėjau. Visgi pasitikėjau tuo metu mane vedusia intuicija,  derindama prie paveikslo rėmo išsirinkau bronzinio blizgesio turintį toršerą, gėlių vazonus, kelias aplinkos dekoracijas. Dabar džiaugiuosi šiais pasirinkimais. Apie blizgesį interjere ir kaip atradau jo prasmę daugiau rasite mano įraše: „Intuityvus blizgesio poreikis – iš kur jis?“ Bet jei trumpai, pasak aplinkos psichologijos mokslininkų, blizgesys mums instinktyviai siejasi su gyvybe. 

Gina Bei Photography

Rūpi paminėti ir dar pora kabinete esančių darbų – dailininkės, grafikės, knygų iliustratorės Birutės Žilytės iliustraciją iš knygos „Eglė žalčių karalienė“, turbūt svarbiausios mūsų tautos pasakos. Šį, pačios autorės padovanotą darbą, paveldėjau iš a.a. tetos, kuri mane bene išsamiausiai supažindino su lietuvių kultūros pasauliu. Birutės Žiltytės ir jos vyro dailininko, grafiko, rašytojo Algirdo Steponavičiaus iliustracijos įvairiose knygelėse lydėjo nuo pat vaikystės. Dar vienas darbas – Aurikos Piliponienės „Namų sergėtojas“, vestuvių proga gautas dovanų nuo mylimų giminaičių, vėlgi, susijęs su man taip svarbia namų tema. 

Privatumo ir saugumo jausmui

Iš ankstesnės patirties žinojau, ką reiškia dirbti nepakankamos garso izoliacijos erdvėje, tad renkantis naujas patalpas buvo labai svarbu užsitikrinti, kad garso izoliacija būtų tikrai gera. Mūsų su vyru kabinetai yra priešingose ofiso pusėse, o laukiamojo neturime, nes iš bendro koridoriaus galėtų girdėtis kabinete vykstantis pokalbis. ​​Klientai ir klientės atvyksta prasilenkainčiu laiku prieš pat konsutlaciją ir, jei reikia, mūsų palaukia jau pačiuose kabinetuose. Tad klientų ir klienčių privatumu esame pasirūpinę. 

Mano kabineto duris dengianti užuolaida yra dar viena privatumui užtikrinti skirta priemonė. Kabineto duryse yra stiklo, tai mažina garso izoliaciją, o taip pat pro stiklą, nors jis ir nėra skaidrus, matosi už durų praeinančių žmonių siluetai. Užuolaida yra pagaminta iš specialaus garsui mažiau pralaidaus audinio. Žinoma, visiškai garso ji neizoliuoja, tačiau jį prislopina, o taip pat suteikia jaukumo. Esu išgirdusi ir pasidalinimą, kad už šios užuolaidos jaumas – kaip „Narnijos kronikose“. ​

Gina Bei Photography

Viename pirmesnių šio tinklaraščio įrašų „Apie erdves, prieglobstį ir perspektyvą“ esu rašiusi apie tai, kad saugiausiai mes jaučiamės vietose, kurios suteikia prieglobstį, bet tuo pačiu atveria ir perspektyvą. Savo klientus ir klientes kviečiu sėstis į krėslą, kurio atlošas glaudžiasi prie sienos, o už jo yra užuolaida (jei kas visgi bandytų įeiti į kabinetą ir netgi praskleistų užuolaidą, pamatytų tik ten sėdinčio žmogaus nugarą). Priešais save klientai ir klientės mato mano mažą žaliąjį sodelį ir langą, dalinai uždengtą vertikaliomis žaliuzėmis, tad turi ir priešais save atsiveriantį vaizdą į tolį  – perspektyvą. Šalia klientų ir klienčių krėslo esantis toršeras į erdvę įneša šviesos ir šešėlių žaismo, kuris mums taip pat suteikia jaukumo ir saugumo.

Truputėlis gamtos

Žaliasis sodelis, kurį klientai ir klientės mato iš savo sėdimos vietos

Mažas žaliasis sodelis yra dar viena man svarbi vieta kabinete – daugybės tyrimų rezultatai patvirtina, kad gamta, jos elementai ženkliai prisideda prie geresnės emocinės savijautos. Kabineto langas orientuotas į šiaurinę pusę, šviesos gana mažai, tad ir dienos metu turiu įsijungti lubinį šviestuvą bei toršerą. Augalams šviesos taip pat yra per mažai, tad įsigijau specialiai jiems skirtą šviestuvą, kuriame galima nustatyti augalams vertingo spektro ir trukmės apšvietimą. ​

Už rekomendacijas žaliajam sodeliui esu dėkinga kraštovaizdžio ir interjero architektei Gitanai Valavičiūtei. ​Tiesa, rinkausi ekonomiškesnį variantą, tad tiek augalai ir jų vazonai, tiek apšvietimas nėra parinkti pagal geriausias Gitanos rekomendacijas, bet tikiu, kad ji mane nukreipė teisinga linkme. ​​​

Labai rūpėjo į kabineto erdvę įnešti ir atsikartojančių motyvų, kurių yra gausu gamtoje. Šis atsikartojimas, vadinamas natūraliais fraktalais, pasak aplinkos psichologijos mokslininkų, yra būtent tai, kas mus gamtos vaizde taip pozityviai veikia. Šiuos atsikartojimus kabinete rinkau per kilimo raštus, augalų lapijas, dekoracijas, pledo raštą. Mažas tokio derinio pavyzdys: rinkdamasi bronzinį dubenėlį galvojau ne tik apie jo atspalvį ir blizgesį, bet ir apie tai, kad jame esantys raižiniai atkartoja kilimo raštą, o taip pat augalų lapijos formas. 

STOCKHOLM dubenėlis, IKEA, www.ikea.lt

Pabaigai

Kiek bekalbėtume apie erdves, psichoterpijos mokyklas ar kitus su psichoterapija susijusius aspektus, daug kartų yra patvirtinta, kad psichoterapiniam procesui svarbiausias yra santykis. Pati tuo neabejoju. Tuo pačiu tikiu, kad erdvė, kurioje tiek psichoterapeutas ar psichoterapeutė, tiek ir jų klientai bei klientės jaučiasi saugiai ir jaukiai, padeda šį santykį kurti bei puoselėti.