Besilaukiantiems tėvams kyla daugybė klausimų apie tai, kaip paruošti namus kūdikio gimimui. Sukasi mintys apie drabužėlius, vežimėlius, patalus, lovytę, higienos reikmenis, žaislus, galbūt atskirą kambarį ir dar daugybę kitų dalykų. Natūralu, kad norisi suplanuoti, kaip kuo geriau pasirūpinti savo mažyliu, ateinančiu į šį pasaulį, tačiau atkeliavus vaikui dažniausiai paaiškėja, kad, bent jau pačioje pradžioje, jam reikia tik labai nedaug (arba kaip tik labai daug!) – nuolatinio emocinio ir kūniško artumo. Turbūt niekas šiame pasaulyje kūdikiui negalėtų atstoti mamos, tėčio ar globėjų glaudimo kuo arčiau savęs ir raminančio balso. Juk taip ilgai būta turbūt pačiame arčiausiame artume su kitu žmogumi – motinos įsčiose.

​Prieš gimstant
Įsivaizduokite, kad klausotės jūros ošimo. Šilta, ramu, jauku. Užmerkus akis atrodo, tarytum bangos supa, liūliuoja, linguoja. Skamba nesustojanti, ritmiška bangų mūšos muzika, atliepianti ramų sūpavimą…

Smėlio pilis, tvirtovė, rūmai, pasakų pilis, bokštas… kažkam sava pilimi gali tapti mažas namukas, kambario kampelis, o galbūt  – kuprinė ant pečių ir visas pasaulis. Vaikai, statydami stebuklingas smėlio pilis, į jas sudeda savo svajones apie saugią, jų pačių sukurtą erdvę. Carl Gustav Jung pasistatė bokštą, kuris įkūnijo ne tik jo namų erdvę, bet taip pat tapo jo savasties atspindžiu. O kokią pilį norėtum pasistatyti Tu? Galbūt Tau visai nereikia pilies, gal užtenka mažos savos erdvės, kurioje galėtumei jaustis jaukiai? O gal labiau patiktų atvira menė, į kurią galėtumei pasikviesti daugybę svečių? Galbūt kuri namus kartu su kitu žmogumi ar žmonėmis ir ieškai būdų, kaip būtų kuo jaukiau visiems kartu gyventi? Gal apsigyvenai tvirtovėje, į kurią niekas nedrįsta įžengti, o Tau joje taip vieniša? O galbūt į Tavo mažą kambarėlį užsuka visi, kas tik nori, nors Tau taip norisi privatumo? O gal nežinai, ką padaryti, kad savo pilyje, tvirtovėje, namuke ar kambario kampelyje jaustumeisi esantis savuose namuose?

Psichologai daug ir dažnai  pasakoja apie ankstyvosios patirties svarbą tolimesniam žmogaus gyvenimui. Jungiškosios psichologijos atstovė Jean Knox kalba ir apie archetipinės* patirties integravimo pradžią itin anksti. J. Knox archetipusprilygina vaizdinių schemų sampratai – ankstyviausioms ir primityviausioms kognityvinėms struktūroms, atspindinčioms aplinkos fizines savybes bei išorinių objektų tarpusavio ryšius, ir padedančioms pagrindus pasaulio suvokimui. Vaizdinių schemos formuojasi jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis ar dienomis ir yra pagrindas to, kaip žmogus supranta įvairius objektus ar įvykius, taip pat ir metaforiškas bei abstrakčias jų išraiškas. Tokių schemų pavyzdžiai gali būti „trajektorija“, „aukštyn-žemyn“, „jėga“, „dalis-visuma“, „jungtis“, taip pat ir „talpinimas“ („containment“), iš kurio kildinama „motinos“ sąvoka.

Šnekamojoje kalboje „įaugusios“ frazės bene geriausiai atspindi tai, kaip suvokiame save ir mus supantį pasaulį. Turbūt dažnai tenka išgirsti, kad kažkam „važiuoja stogas“ arba kad kam tai „ne visi namuose“. Šitaip apibūdinamos būsenos gali ištikti bet ką ir bet kada – kai pervargstame, kažko neatlaikome, ar kai kvailiojame, šėlstame. Esmė, kad taip sakydami save ar kitą asmenį perkeltine prasme prilyginame namo, namų vaizdiniui.

Ir atvirkščiai, mūsų namai dažnu atveju atspindi mūsų pačių vidinį pasaulį. Tai, kaip ir kur gyvename, mūsų namų eksterjerai ir interjerai, taip pat namuose esantys daiktai gali daug pasakyti apie tai, kokie esame. Ir tikėtina, jog kuo labiau namų erdvė atliepia mūsų vidinį pasaulį, tuo geriau savuose namuose jaučiamės. ​

Kai galvojau apie šį įrašą, mintyse skambėjo Andriaus Mamontovo dainos žodžiai: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu…“. Turbūt ne veltui mums dažnai norisi būti gamtos apsupty – mokslinių tyrimų duomenimis, gamtos vaizdai ne tik suteikia džiaugsmo, bet ir turi teigiamą įtaką mūsų sveikatai. Vėl remiuosi aplinkos psichologu Colin Ellard, kuris cituoja tyrimą, įrodžiusį, jog po operacijos mažiau skausmo patyrė ir iš ligoninės greičiau buvo išrašyti tie pacientai, pro kurių palatų langus matėsi gamtos vaizdai. Turbūt mes dar tik pratinamės gyventi kiek toliau nuo gamtos –  juk dar visai neseniai mūsų protėviai gyveno visiškoje laukinės gamtos apsuptyje ir jos ritmuose. Galbūt dėl to dažnai norime gamtos apsuptį persikelti ir į savo namus.

Įsivaizduokite, kad einate siaura senamiesčio gatvele, ir jums pamažu atsiveria vis nauji pastatai, arkos, skverai, kol galiausiai išeinate į nedidelę aikštę, kurioje sustojate ir atidžiau, kiek iš tolesnės perspektyvos žvelgiate į vietą, kurioje atsidūrėte. Arba prisiminkite kelią per mišką, kai tarp medžių šakų šmėžuoja dalelė erdvės, kuri pilnai pasimato jau paėjus kiek toliau, o atsivėrus miško proskynai, atrodytų, jus supanti aplinka kvieste kviečia stabtelti, apsidairyti, atsikvėpti.

​Mano jau minėtas aplinkos psichologijos ekspertas Colin Ellard rašo, kad mus traukia vietos, kuriose yra paslapties pojūtis: kai žinome, jog už kampo mūsų laukia naujas atradimas, netikėtumas, norisi eiti tolyn, tyrinėti aplinką. O pailsėti ir pabendrauti tarpusavyje paprastai sustojame mus supančios erdvės centre (centruose). Tokias vietas galima susikurti ir namuose.

Kai aplinkos psichologijos tyrinėtojo iš Kanados dr. Colin Ellard paklausiau, nuo ko reikėtų pradėti, jei noriu daugiau pasigilinti į interjero dizaino psichologiją, jis atsiuntė nuorodą į vieną mokslinį straipsnį (Jan M. Wiener, Gerald Franz). Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas, kurio metu buvo siekiama nustatyti ryšius tarp patalpos savybių ir to, kaip asmuo patiria šios patalpos erdvę ir kaip joje elgiasi. Tyrimo dalyviams kompiuterio ekrane buvo rodoma ta pati virtualiai sukurta patalpa iš 16-os skirtingų taškų. Kiekvienu atveju jų buvo prašoma atrasti tokią vietą, iš kurios atsiveria didžiausias ir mažiausias matomi laukai.