Skalbinių džiovimo ritualai arba kas slypi po kasdiene buitimi?

Prieš savaitę terasoje ištiesiau virvę, padžioviau skalbinius ir dar kurį laiką gėrėjausi prieš mane iškilusiu vaizdiniu. ​Šį buitinį ritualą buvau jau kiek primiršusi, nes didžioji dalis skalbinių mūsų namuose įprastai keliauja į elektrinę džiovyklę. ​​Virvę skalbiniams džiauti prieš kelis metus pirkome šeimos kelionėje Kroatijoje, tada ją vis kitame kempinge ištiesdavome nuo palapinės iki medžio, ir sudžiovę po maudynių šlapius rankšluosčius ar išskalbtus drabužius, susikurdavome kiek savesnę erdvę. ​Panašus jausmas apėmė ir prieš kelias dienas terasoje – tiek patyrime, tiek vaizdiny glūdėjo kažkas labai atpažįstama ir sava.

2022 liepa, Vilnius

2008 m. gegužė, Norvegija

Terasoje džiūstančių skalbinių vaizdinys priminė ir dar vieną, panašų, keliaujant Norvegijos kalnuose matytą. Jame ant virvės sudžiauti skalbiniai kontrastavo su snieguotų kalnų žvarba, ir man dar kurį laiką išliko kaip viena ryškiausių namų jaukumo iliustracijų. 

Kai galvojau apie tai, kas mane užkabina sudžiautų skalbinių vaizdiny, pirma atkeliavo mintis ne tiek apie patį vaizdinį, kiek apie skalbinių džiovimo veiksmą – apie daugybę kartų kartojamą, turbūt dažnai ir atsibostantį bei varginantį, bet itin gerai atpažįstamą ritualą. 

Ritualai suteikia saugumo, stabilumo jausmą, jų mums reikia persikėlimui per neužtikrintumą, pasiruošimui naujoms patirtims (daugiau apie ritualo prasmę rasite įraše „Supamoji kėdė arba supimasis savo soste“). Skalbinių džiovimas atrodo toks kasdienis, buitinis reikalas. Bet man iškyla ir dar vienas šio pasikartojančio buitinio veiksmo aspektas – atsinaujinimas. Džiauname išskalbtus drabužius, rankšluosčius ar patalus, išdžiuvę gryname ore jie ypač dvelkia švara ir gaivumu. Visa, kas susiję su prausimu(si), skalbimu, plovimu, mums reiškia atsinaujinimą, „senų dulkių nu(si)purtymą“, naują dieną.

Kasdienis skalbinių džiovimas buvo įprastas mūsų namų ritualas, kai auginome vaikus ir jų priežiūrai naudojome daugkartinius vystyklus. Tiesa, ilgainiui šis ritualas gerokai pabodo ir tapo viena pagrindinių elektrinės džiovyklės įsigijimo priežasčių... Bet pamenu tą jausmą, kada vėl ir vėl džiaudama skalbinius keliaudavau į naują dieną, atnešančią vis naujas patirtis auginant mažuosius, tuo pačiu įsižemindama šiame ir kituose, taip svarbiuose atsikartojimuose. 

2012 gegužė, Bebrusai

Jau paskutinė ir galbūt svarbiausia mintis, šįkart apie  patį džiūstančių skalbinių vaizdinį, – jis byloja, kad „šiuose namuose gyvena žmonės“. Jei skalbiniai padžiauti, vadinasi, kažkas yra namuose, o jei tuo metu namai ir tušti, kažkas greitai sugrįš, nes „negi paliko skalbinius lietui sulyti ar saulėje perdžiūti?“ Džiūstantys skalbiniai liudija apie apgyvendintus namus, kuriuose sukasi kasdienybė, galbūt buitiška, paprasta, bet kvepianti gaiva ir jaukumu.