Apie gyvates, gyvybę ir biofilinį dizainą

Gyvatės

Ar jūs bijote gyvačių? Kaip rodo tyrimai, dažniausias atsakymas į šį klausimą yra „taip“. Tiksliau, šį atsakymą padiktuoja mūsų kūnas - kai pamatome gyvatės vaizdą, įvyksta staigi atmetimo reakcija (bent jau daugumai iš mūsų). Būtent apie įgimtą baimę gyvatėms mąstė biologas iš Amerikos Edward O. Wilson 1980 m. iškėlęs biofilijos hipotezę. Sąvoką biofilija pirmą kartą pavartojo psichologas Erich Fromm, išverstas iš graikų kalbos šis žodis reiškia meilę gamtai. Tik prie ko čia tos gyvatės?..

E. O. Wilson nuo vaikystės smalsiai tyrinėjo gamtos pasaulį, juo stebėjosi, stengėsi įsižiūrėti į mažiausias jame slypinčias detales. Jo knygos „Biophilia“ tekstuose šalia trumpai įterptos teorijos apie biofilijos hipotezę yra tiršta gamtos. Skaitai ir tarsi įmirksti į augalijos ir gyvūnijos pasaulį. Gyvatėms šioje knygoje skirtas visas skyrius.

Knygos autorius stebisi žmogaus gebėjimu tam tikrus faktus apie augalus ir gyvūnus įsisavinti itin greitai. Taip yra ir su gyvatėmis - pasak autoriaus, mes turime įgimtą polinkį išmokti jų bijoti. Baimė gyvatėms įprastai atsiranda vaikui suėjus 5 ar kiek daugiau metų ir ilgainiui tik stiprėja, priešingai nei kitos „vaikiškos“ baimės, kurios vaikui augant silpnėja (pvz., tamsos baimė). 

Žaltys. Asmeninis archyvas

Gyvačių baimė būdinga visuose kraštuose gyvenantiems žmonėms, net jei jie niekada nėra su jomis realiame gyvenime susidūrę. ​​E. O. Wilson teigimu, bijome gyvačių dėl jų mirtinų įgėlimų, kurių per žmonijos istoriją yra būta galybė. Tiesa, gyvatės mums sukelia ne tik baimę, bet ir nuostabos jausmą, daugybėje kultūrų jos yra garbinamos.

​Biofilinis dizainas

Pasak E. O. Wilson, mūsų santykio su gyvatėmis pavyzdys iliustruoja, kad iš prigimties esame linkę itin glaudžiai sieti save su viskuo, kas gyva, esame itin glaudžiai susiję su gamtos pasauliu, ir tai galime vadinti biofilija. Daugybė tyrimų patvirtina tai, kas, atrodytų, aišku ir be jų - būdami gamtos apsuptyje mes atsigauname tiek emociškai, tiek fiziškai. ​

Gamtos apsuptis ar tiesiog pro langą matomas gamtos vaizdas mažina streso lygį, kraujo spaudimą, skausmą, skatina sveikimą po ligos ar operacijos, padidina darbingumą, dėmesio sukaupimą, mažina konfliktiškumą, nusikalstamą elgesį, skatina draugišką bendravimą, ​sumažina vienišumo jausmą. ​

Vieni tyrėjai sako, kad mums reikia pilnos, per visus pojūčius patiriamos gamtos apsupties, kad galėtume išties pajusti jos poveikį, kiti atranda, jog teigiamam poveikiui pajausti gali užtekti ir gamtą imituojančios aplinkos. Biofolinio dizaino šalininkai tiki, jog atsakymai į šiuos klausimus padėtų kurti aplinkas, kuriose jaustumėmės komfortiškai ir būtume emociškai bei fiziškai sveikesni. 

Gina Bei Photography

Biofiliniame dizaine išskiriami trys būdai, kaip gamtos pasaulį įnešti į kasdienę apsuptį: 
- per tiesioginį gamtos patyrimą (augalai, gyvūnai, šviesa, oras, vanduo ir kt.); 
- gamtos elementų imitavimą (natūralios medžiagos, formos ir spalvos, gamtos vaizdai ir kt.); 
​- gamtiškos erdvės atkartojimą (prieglobstis ir perspektyva, detalių sujungimas į visumą, pereinamosios erdvės ir kt.). ​

Mokslininkai bando atrasti, kas būnant gamtos apsuptyje ​​mus taip teigiamai veikia. Vienas iš atsakymų yra gamtoje esantys natūralūs fraktalai, savipakartojantys motyvai, kurie mus veikia raminančiai. Kita teorija kalba apie dėmesio atsatymą (attention restoration) - urbanistinėje aplinkoje mūsų akys turi atlikti gausybę valingų judesių, o gamtos apsupty jos tiesiog laisvai klajoja, ir mūsų protas bei kūnas pailsi.

​Gyvybė

Kiusnachtas, Šveicarija. Asmeninis archyvas

O galbūt atsakymas išties yra gana paprastas ir siejasi su E. O. Wilson mintimis - aplinkoje mums reikia gyvybės. Apie tai daug rašė architektas Christopher Alexander, pasak jo intuityviai mes labai greitai „pagauname“, kurioje apsuptyje yra daugiau gyvybės. ​Jis taip rašo apie gyvybę urbanistinėje aplinkoje: „Konkretūs modeliai, iš kurių sudarytas pastatas ar miestas, gali būti gyvi arba negyvi. Kai gyvi, jie išlaisvina mūsų vidines jėgas (...), kai negyvi, jie laiko mus įkalintus vidinėje prieštaroje“ (The Timeless Way of Building, 1979, p. 101).

​Grįžtant prie gyvačių - jų simbolika siejama ne tik su pavojumi ir mirtimi, bet taip pat ir su gyvybe. Gyvačiu nuodai gali ne tik nužudyti, bet ir išgydyti. 

Ne veltui graikų medicinos ir gydymo dievo Asklepijaus simbolis - lazda su apsivijusia gyvate - iki šių laikų išlikęs greitosios medicinos pagalbos logotipe. Lietuvių liaudies mene taip pat dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys, apsivynioję Gyvybės medį arba stulpą. Lietuvių mitologijoje žaltys buvo laikomas chtoniškų, gyvybinių galių įkūnytoju, gerąja namų dvasia, globėju. ​

Gyvatės siejamos su seksualine energija ir vaisingumu, o taip pat atsinaujinimu bei transformacija, kuriuos simbolizuoja išsinėrimas iš senos suragėjusios odos. Dar vienas iki šių laikų išlikęs simbolis - uroboras - mitinė gyvatė, nasrais įsikibusi į savo uodegą.  Tai - amžino atsinaujinimo, nesibaigiančio gyvybės, mirties ir atgimimo ciklo simbolis. ​

E. O. Wilson biofiliją su gyvatėmis siejo daugiausia galvodamas apie jų sukeliamą mirtiną pavojų, tačiau su jomis siejamoje simbolikoje atrandame ir labai daug gyvybės. O galbūt dar svarbiau - atrandame gyvybės-mirties-gyvybės ratą, kuriame gyventi mes mokomės vėl ir vėl. 

Uroboras. Piešinys 1478 m. alchemikų tekste