Gyventi pušų viršūnėse

„Šiandien nepaprastai gražus oras. Norėčiau, kad toks oras būtų per mano gimtadienį. Buvau pušynėlyje. Laipiojau po medžius, nors aš ir mergaitė, bet man nei kiek ne gėda. Laipiodama po medžius aš jaučiuosi labai laiminga. Sėdėdama medyje aš apmąstau savo elgesius:
– Kodėl aš taip padariau? Kaip gudriai sugalvojau!
Kartais medyje man būna liūdna dėl šeimos reikalų, dėl draugų.“

Dienoraštis, 1995 m. spalio 6 d.

Šiuos žodžius parašiau į savo pirmojo dienoraščio pirmąjį puslapį, kai man buvo 12 metų. Tuo metu su šeima gyvenome nuosavame name prie pušynėlio, kuriame praleisdavau labai daug laiko. Turėjau savo pušį, kurioje buvau susikūrusi savo namus. Pušies šakos buvo kaip atskiri kambariai: ant vienos buvo patogu atsigulti, ant kitos atsisėsti, trečia buvo stalas, ant ketvirtos įtaisiau lentynėlę iš akmenukų sudėliotam telefonui. O labiausia man patiko užlipti į pačią viršūnę ir ten siūbuoti kartu su vėju.

Ši pušis buvo viena ypatingiausių mano vaikystės vietų, mano pačios susikurti namai, kuriuose galėdavau būti taip, kaip norėdavosi būti. Clare Cooper Marcus knygoje „House as a Mirror of Self“ („Namas kaip savęs atspindys”) rašo, kad visiems vaikams yra būdinga susikurti savo namus-ne-namuose, nesvarbu, kokioje kultūroje ar socialiniame kontekste jie gyvena. Dažniausia tokią vietą vaikai susiranda lauke: tai gali būti medis ar iš šakų sukrautas „fortas“, krūmai už namo ar kokia kita vieta, kuri suteikia privatumo. Tokia vieta gali būti ir namuose: palėpė, spinta ar palangė.

Pasak C. C. Marcus, susikurdami namus-ne-namuose vaikai mokosi būti vieni juos supančiame pasaulyje, tai yra vienas iš būdų po truputį atsiskirti nuo tėvų. Ypatingos vaikystės vietos taip pat sukuria erdvę svajonėms ir galimybę aplinką formuoti pagal savo norus. Dar daugiau – ypatinga pačių sukurta erdvė yra tarsi materiali besiformuojančio ego išraiška. Gilesnis žvilgsnis į vaikystės prisiminimus apie mums svarbias vietas gali padėti geriau save suprasti – juk tuo metu, kai mus supo gerokai mažiau socialinių normų ar lūkesčių iš aplinkos, daug aiškiau ir giliau jautėme, kas esame.

Prisiminimai apie ypatingas vaikystės vietas, buvimą jose tokiais, kokie norime būti, dažniausia sukelia daug šiltų jausmų, norisi sugrįžti atgal ir vėl pajusti tai, ką tada jautėme. Sugrįžti atgal negalime. Bet galime aplinką iš prisiminimų susikurti vėl – galbūt tiesiogine, o gal perkeltine prasme. Architektūros studentai, kuriems dėstė C. C. Marcus atrado, kad savo darbuose, patys to nesuprasdami, naudojo elementus iš savo vaikystės vietų. Toby Israel knygoje „Some Place Like Home“ („Vieta, kurioje yra namai”) taip pat daug rašo apie tai, kaip architektų kūriniuose atsispindi jų vaikystės patirtys. Sakysite: „Ką, gyvensi pušų viršūnėse?“. Atsakysiu Jums: „Ne. Bet pušų viršūnių apsupty – būtinai“.

Viršūnių apsupty

P.S. Šiuos baldelius lėlėms padariau, kai man buvo 10-12 metų. Dabar su jais žaidžia mano dukrytė.