Ką slepia užvertos vidinės durys?

Kiekvienas iš mūsų savo vidiniame pasaulyje turime ne vienas užvertas slaptas duris, pro kurias niekam nevalia įeiti, net ir mums patiems. Galime nujausti, kas už tų durų slypi, bet dažniausiai per daug baugu jas atverti ir sužinoti, kas gi ten yra iš tiesų. 

Galbūt kažkurios iš šių durų slepia skaudžius išgyvenimus, prie kurių nenorime prisiliesti, nes per daug jautru ir neaišku, kaip su šia patirtimi būti. Galbūt neleidžiame sau būti pažeidžiami, jautrūs, „silpni“, nes tai atrodo nepriimtina. Už kitų durų gali slėptis tai, ko savyje nepažįstame. Vidinis jausmas mums  kužda, kad ten galėtų būti kažkas įdomaus, nepatirto, galbūt mums svarbaus ir vertingo, bet ko tai baisu ryžtis su šiuo nepažįstamumu susitikti.

Šis vidinis nepažįstamumas, kuris gąsdina, yra mūsų šešėlinė dalis, kaip ją vadina C. G. Jung ir jo pasekėjai.  Į Šešėlį nugula visa tai, kas yra socialiai nepriimtina, kas neatitinka visuomenės normų, kultūros ar šeimos vertybių. Kiekvieno iš mūsų šešėlinė dalis formuojasi raidos metu ir glūdi pasąmonėje. 

Nuotrauka: Tobi Corney, pinterest.com

Šešėlis gąsdina. Ir ne veltui. Jame slypi primityvios, archaiškos jėgos, galinčios reikštis labai destruktyviai. Šešėlį saugančios durys gali būti svarbi apsauga. Tačiau yra ir kita Šešėlio pusė.

Kartu su socialiai nepriimtinomis normomis ir vertybėmis į Šešėlį gali nukeliauti ir tai, kas mums asmeniškai yra vertinga. Pavyzdžiui, jei vaikas auga aplinkoje, kurioje sakyti, ką galvoji, yra nepriimtina, ar netgi už tai baudžiama, savo nuomonės išsakymas, o galbūt ir jos turėjimas, gali sėkmingai nukeliauti į šešėlinę asmenybės dalį. Užaugęs toks žmogus net ir labai saugioje aplinkoje visokiais būdais vengs pasakyti, o galbūt ir pats sužinoti, ką galvoja, nes tai jam reikš pavojų. Tokiu būdu savo nuomonės išsakymas ar netgi turėjimas gali gyventi asmens Šešėlyje už slaptų vidinių durų. 

Šešėlyje esantį neatskleistą savo potencialą galime atpažinti atkreipdami dėmesį į tai, kas mus kituose žmonėse yaptingai erzina. Anksčiau minėtu atveju greičiausiai žmogų labai erzins visi „turintys ir garsiai sakantys savo nuomonę, visada žinantys, ką galvoja ir kiekvienu klausimu norintys apie tai pasisakyti“. Nebūtinai iš tiesų tie žmonės bus tokie jau žinantys, bet savo paties žinojimą saugantis Šešėlyje žmogus juos gali taip matyti. Garsiai savo nuomonę reiškiantys žmonės jam gali atrodyti arogantiški, pasipūtę, egocentriški. Tokį jis matytų ir save, jei bandytų panašiai elgtis. O galbūt būtent taip jam ir išeitų, jei bandytų „per save perlipti“ ir vis dėlto išsakytų, ką galvoja. 

O kaipgi susigrąžinti iš Šešėlio tai, kas mums yra vertinga, ir rasti būdus, kaip autentiškai šias susigrąžintas galimybes išreikšti? Visų pirma, tektų patiems praverti uždarytas duris ir susitikti su tuo, kas yra Šešėlyje. Ir tai toli gražu nėra paprasta. Susitikti su Šešėliu reiškia pamatyti, kas mums apie mus pačius labai nepatinka, yra nepriimtina, galbūt net labai stipriai atstumia. Pvz., kad norime būti tie girdimi, garsiai sakantys savo nuomonę ir siekiantys, kad kitiems ji būtų svarbi. Labai „egocentriška, arogantiška, pasipūtėliška“. Bet mūsų. Ir to norisi, reikia. Gyvybiškai reikia. 

Galimybė pamatyti savo Šešėlį jau yra pradžia, bet to neužtenka. Kitas žingsnis - pripažinti ir priimti šią savo nustumtą nemėgiamą dalį. Galbūt skamba paparastai, bet tai įgyvendinti gali būti labai nepaprasta. Pasakose Šešėlio priėmimas, o taip pat ir transformacija įvyksta tuomet, kai pasakos herojus pamilsta blogio jėgą arba pamato gerąsias jos puses. Pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ motyvai yra apie tai. Kai galime priimti ir pamilti tas savo dalis, kurios mums patiems yra atstumiančios, atsiranda jų transformacijos ir integracijos galimybė. Šios pabaisiškos dalys transformuojasi į žmogiškas, ir tada, kaip tame pavyzdyje, jau galime jaustis ramiai dėl savo nuomonės reiškimo, sakome ją natūraliai, be vidinių grėsmių ar perspaudimų, be minčių apie arogancijas ar pasipūtėliškumus. Tikėtina, kad kituose žmonėse šių erzinančių savybių taip pat matome vis mažiau. 

Dirbdama su klientais turiu didžiulią privilegiją dalyvauti šiame sunkiame, dažnai ilgame, bet kupiname atradimų kelyje, kada jie po truputį atveria savo vidines duris, kurios iki tol buvo uždarytos. Pro jas dažnai prasiveržia graudulio ir ašarų vandenynai, vidinio pasaulio gilumos ir platumos, naujų galimybių potvyniai ir atoslūgiai. Tai yra kelionė, kuri suteikia galimybes vis labiau save priimti ir pamilti. Su visomis atvertomis ir užvertomis durimis. Visokius. O tada jau ateina laikas dažnai taip norimiems ir laukiamiems pokyčiams. Pasikeitimas mumyse gali įvykti tada, kai po truputį atveriame slaptas vidines duris ir leidžiame sau būti. 

Užvertos vidinės durys slepia mus pačius - visapusiškesnius, tokius, kokiais turime galimybę būti. 

Straipsnis publikuotas portale psichika.eu.