Kai šulinyje atrandame saulę

Neseniai sodyboje išsikasėme šulinį. Turime savo vandens. Neišpasakytai geras jausmas. Gyvybės šaltinis. Mūsų. Visai čia pat. Ir sunku nusakyti, bet, atrodytų, kažkas dar daugiau... ​​Ir visai neseniai šulinio simbolį atradau savo a.a. močiutės nėrinių raštuose. ​

Močiutė Emilija

Mano močiutė, tėčio mama, Emilija Paulikienė (1928-1985) buvo Kretingos tautodailininkė, už savo darbus įvertinta įvairiais medaliais ir garbės raštais, jos mezginiai apkeliavo daugelį Europos šalių [1].   

Apie močiutę žinau tik iš pasakojimų – kokia ji buvo šilta ir draugiška, nuolat nerdavo ir megzdavo tiek rankomis, tiek mezgimo mašina. Ir, atrodo, daug laiko praleisdavo savo vidiniame pasaulyje: trumpam atsitraukdavo nuo nėrinių ir mezginių, rūkydama cigaretę apsukdavo ratą aplink namą, ir toliau pasinerdavo į rankdarbius. ​​​​

Pagalvėlė. Emilija Paulikienė [2]

Buvo netikėta apie močiutę perskaityti knygoje, kurioje aprašomi Kretingos tautodailininkai: „Emiliją visuomet gelbėjo kūryba, intuicija ir darbštumas, todėl ji ir kūrė gražius dalykus. Ją viskas jaudino, jai viskas buvo malonu, niekad nebuvo nusivylusi, niekuomet nieko nežemino. Kiekvienam kažkuo padėjo, o tas „kažkas“ - jos gerumas.“ (...) „mezgimas – Emilijos vaikystės svajonė. Būdama aštuonerių metukų, ganydama karves, mergaitė mezgė skarutes, šalikus, pirštines, iš šiaudų krepšelius, skrybėlaites pynė“ [3].

Liepos karnų tinklo fragmentas, Šventoji, 3 tūkst. pr. m. e.

 Nuo tinklų iki nėrimo raštų

Labai įdomu buvo skaityti pasakojimą, kad močiutei Emilijai, kai buvo dar visai maža, labai patikdavo žiūrėti kaip jos tėtis, mano prosenelis, mezga tinklus žvejybai. Ji vis prašydavo pabandyti, o prosenelis į tai žiūrėjo ne itin patikliai. Vieną kartą jis turėjo kažkur išeiti, ir močiutės išprašytas leido jai likti pinti tinklą vienai. Grįžęs rado puikų rezultatą ir nuo to laiko jau pasitikėdamas jai leisdavo pinti tinklus. 

Atrodo, močiutė savo nėrimus ir mezgimus pradėjo nuo to paties, kaip ir mūsų protėviai: patys seniausi mezginiai Lietuvoje, rasti Šventojoje ir datuojami 3 tūkst. pr. m. e. buvo iš liepos karnų žvejų mazgais surištų tinklų fragmentai [4].

​Labiausiai mane sudomino knygoje perskaityta mintis, kad močiutė Emilija „dar jaunystėje buvo savotiškai susipažinusi su senųjų močiučių nėrimo raštais, praleisdavo ilgus vakarus juos studijuodama, net pasidarydama eskizėlį, norėdama, kad tie senieji raštai, susiję su senąja lietuvių pasaulėjauta, išliktų žmonių atminty, neišnyktų...“ [3] Pasidarė smalsu, kokie gi senųjų raštų motyvai nugulė močiutės sudėtuose nėriniuose ir mezginiuose. 

Saulė, mėnulis ir žvaigždės

Visų tautų pirmykščiame mene aptinkama saulės, mėnulio ir žvaigždžių simbolika, ne išimtis ir baltų kultūra. Paleolito žmogus ant kaulinių įrankių raižydavo mėnulio fazes, neolito laikais pirmieji saulės ir mėnulio simboliai atsirado keramikoje, kiek vėliau pilkapių architektūroje, paminkluose. Šie vaizdiniai buvo kuriami manant, kad jie gali tarpininkauti tarp žmogaus ir kosmoso. Saulė, mėnulis ir žvaigždės, sukeliantys juose slypinčių galingų jėgų įspūdį, ir turintys tam tikrus savo gimimo, kitimo bei judėjimo dėsningumus, buvo suvokiami kaip gyvi kūnai [5], [6], [7].

Saulės ornamentu puoštas puodas. Ankstyvasis neolitas. Mažoji Lietuva [7]

Pakabutis su pusmėnuliu. III-IV a. Mažoji Lietuva [7]

Gintarinių saulės ir mėnulio amuletų atvaizdai. II tūkstantm. pr. m. e., Palanga [7]

Diržo sagtis su saule. III-IV a. Mažoji Lietuva [7] Saulę vaizduojanti segė, Klaipėdos apskr. [7]

Pasikartojančių reiškinių dangaus skliaute  stebėjimas ir pažinimas mūsų protėvius įgalino iš suvokiamo chaoso konstruoti erdvės ir laiko struktūras – kurti pasaulio modelį [5], [6], [7]. Vienas tokių modelių, ypač tikęs audimo raštams, – „Žvaigždės“ kosmograma. Latvijoje ji tapatinama su Ausekliu (Aušrine) [5]. 

„Žvaigždės“ kosmograma [5]

Emilija Paulikienė. Staltiesėlės fragmento nėrimo schema [2]

Emilija Paulikienė. Servetėlės fragmento nėrimo schema [2]

Žvaigždės kampai atitinka baltų gyvenamojo arealo vidutinės platumos saulės laidos ir tekėjimo azimutus – nuokrypį horizonte pasaulio šalių atžvilgiu [5]. Šią schemą atrandu ir močiutės Emilijos kurtuose nėrimo raštuose.  

Pasaulio medis

Dar viena svarbi indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio pasaulio modelio centrinė ašis yra ​Pasaulio medis, dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės medžiu. Šis simbolis sujungia priešpriešas: aukštai – žemai, šviesu – tamsu, saulės tekėjimas – laida, gyvybė – mirtis. Gali būti, kad šiam simboliui susiformuoti padėjo Paukščių tako, juosiančio visą dangaus skliautą ir tarsi jungiančio visas visatos dalis, vaizdinys [5].

Pasaulio medis. Horizontalioji projekcija [5]

Emilija Paulikienė. Servetėlės fragmento nėrimo schema [2]

Emilija Paulikienė. Servetėlės fragmento nėrimo schema [2]

Pasaulio medžio horizontaliosios projekcijos dalija erdvę į keturias pasaulio šalis, papildomos kryptys – tai kraštiniai saulės tekėjimo ir laidos azimutai, baltų genčių gyvenamojoje geografinėje platumoje atitinką apytiksliai 45° kampus. Kvadratas centre – sakralinė erdvė, pasaulio centras, savasis kaimas, gimtoji sodyba, žemė maitintoja. Audimų raštuose horizontalioji kosmograma smarkiai geometrizuojama, tad ir jos prasmė tampa nebe tokia akivaizdi [5]. Vėlgi, atrandu ją močiutės kurtų raštų schemose. 

Emilija Paulikienė. Kreminės spalvos skara [2]

Emilija Paulikienė. Balta dviejų motyvų staltiesėlė [2]

Šiuose raštuose man – žvaigždėtas dangus arba daugybė saulių.

Šulinyje sužvejota saulė

O kurgi šulinys? Juk nuo jo pradėjome. Ir tuoj sugrįšime. Atrodo, šulinio simbolika viską sujungia į vieną visumą. Štai ką Libertas Klimka rašo apie šį simbolį: 

Ąžuolėlis arba šulinukas [5]

„Latvijoje vadinamas ąžuolėliu, o pas mus dažniausiai šulinuku. (...) šių žodžių darinys padeda atskleisti svarbų filosofinį Pasaulio medžio aspektą.  (…) šulinys išreiškia pasaulio simetriją. Šulinio veidrodyje Pasaulio medis atsispindi anapus. Ne veltui sakoma: „Šulinyje žvaigždės matyti ir dieną“. Tad šis ornamentas tarsi skiria realųjį pasaulį nuo metafizinio. Pagal mitologinę mąstyseną Saulė naktį plaukianti į rytus“ [5, p. 119].

Močiutės Emilijos raštuose šulinį labiausiai atrandu servetėlėje, kurią pati dar studijų metais sugalvojau nunerti. Rašto schema lyg ir nesudėtinga, bet visas menas – mažus atskirus gabalėlius sunerti į vieną visumą. Ir taip su beveik visais močiutės nėriniais – daugybė mažų sunertų mandalų. Manoji išėjo šleivoka kreivoka, bet vis tiek džiugina – juk raštas močiutės sukurtas.  

Močiutės Emilijos sukurta ir nunerta servetėlė. Namų archyvas

Mano rankų darbas. Namų archyvas

Matau aš šiose servetėlėse ir žvejo tinklą, ir horizontaliąją pasaulio medžio projekciją, ir šulinį, kuriame galime sužvejoti į rytus plaukiančią saulę. 

Nuo seno versmės, šaltiniai ir šuliniai buvo laikomi šventomis vietomis, dvasių pasauliu, išminties ir išgijimo teikėjais. Šulinys ypatingas tuo, kad sukurtas ir žmogaus, ir gamtos. Atrodytų, tarsi per šulinį susijungiame su kitu, paslaptingu pasauliu, požemiu. Šulinio gelmė simbolizuoja nepažįstamas psichikos gelmes, taip pat vietą, iš kur kyla jausmai, vaizduotė, sapnai ir naujos idėjos [8].​

Galvoju apie močiutės vidinio pasaulio gelmes. Pasaulio, kurio neturėjau galimybės pažinti, bet galiu nors truputį prie jo prisiliesti per jos palikimą. Jis yra ir manyje. 

Aš, apsisiautusi močiutės nerta skara

Močiutė Emilija

​Informacijos šaltiniai

[1] Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka:  
https://www.kretvb.lt/personalijos/paulikiene-emilija/ 
​[2] Emilija Paulikienė. Dovanoju sakarą, staltiesėlę… Leidykla „Tautodailė“, Vilnius, 1996. Leidinį spaudai parengė Zita Šimėnaitė.
[3] Pranciškus Šernas. Kūryba - ne vienspalvė diena. Knyga apie Kretingos tautodailininkus. Klaipėda: P. Šerno leidykla, 1997, p. 324-333.
​[4] Visuotinė lietuvių enciklopedija:
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-mezginiai/
​[5] Libertas Klimka. Pasaulio medis liaudiškame ornamente. Senovės baltų simbolika, Vilnius: „Academia“, 1992, p. 114-121.
[6] Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius: „Mintis“, 1994.
[7] Pranė Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija, Vilnius: „Mokslas“, 1988.
[8] Ami Ronnberg. The Book of Symbols. Reflections on Archetypal Images, Köln: Taschen, 2010.