Namų psichologija. Apie muziką, tylą ir bildesius

Nuotrauka: aliexpress.com

Namų psichologija. Pojūčiai grįžta namo. Apie muziką, tylą ir bildesius
Ištrauka

Pamenu, vaikystėje, kai svečiuodavomės pas bočelį Kretingoje, visada bėgdavome pažiūrėti traukinio, vos išgirsdavome jį artėjant. Reikėdavo atsidaryti vartelius ir išeiti pro juos į keliuką, vedantį geležinkelio link. Traukinio bildesys man siejasi su vasaromis taip arti jūros, gaivia žaluma ir rožynais bočelio sode. 

Šis garsas siejasi ir su vaikystėje daug kartų girdėta daina, kuri prasideda traukinio dundesiu ir kurios prasmės tuo metu nelabai supratau, tik pamenu ašaras mamos akyse, kai jos klausydavo. O man ji buvo tiesiog labai graži. Tai pagal Kęstučio Genio žodžius Arvydo Vilčinsko atliekama daina „Į Lietuvą“:

Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido,
Kol dar matau šešėlį savo kelyje,
Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido
Ir nebandysiu atsikvėpt pakelėje

Iš to laiko labai gyvai iškyla ir dar viena daina iš Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“, kurią buvome išmokę labai greitai susirasti tarp plokštelės brūkšninių kodų:
​
Kregždutės, kregždutės,
Dangaus gyvos žirklės,
Atkirpkit ir man gabalėlį dangaus...

Pamenu, bandydavau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti atkirptas gabalėlis dangaus – galbūt kaip trikampė melsvo audinio skiautelė?

Garsai, ritmai, muzika susilieja su vaikystės patirtimis ir prasmėmis, kurias perimame per kultūros ir šeimos istoriją – kelionę į laisvą Lietuvą, pirmąjį lietuvišką miuziklą ar savą mitą apie dangų. Vaikystėje skirtingų garsų reikšmė ir svarba susidėlioja atsitiktinai, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje augame. Panašiai ir žmonijos vaikystėje garso prasmė formavosi atsitiktinai susiejant girdimus garsus ir aplinką. Antropologų teigimu, garsas žmonijos istorijoje buvo svarbus nuo labai ankstyvų laikų. Mūsų protėviai gamtą suvokė kaip gyvą, kalbančią, siunčiančią ženklus per griaustinio dundesį ar vėjo švilpimą. Ir netgi kalnus ar akmeninę olą jie matė kaip turinčius sielą – juose sklindantį aidą suvokdavo kaip galingų dvasių buvimą jų viduje. Net 300 tūkst. metų senumo piešiniai olose atskleidžia, kad mūsų protėviai teikė reikšmę ne tik vaizdinei simbolikai, bet ir garsinei jos išraiškai: gyvūnų piešiniai rasti tokiose olų vietose, kur sklindantis aidas, dundesiai ar kitokie girdimi atgarsiai sukuria įspūdį, tarsi nupiešti žvėrys yra gyvi, atrodo, kad jų judesiai skleidžia garsą. Taigi mūsų protėviai jiems svarbiose erdvėse kūrė per akustiką kalbančius simbolius, kuriuose gyvavo jų patirtys ir mitai.

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, Irma Skruibienė, Namų psichologija. Kaip susikurti namų pojūtį savyje ir aplink save, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 60-61.