Namų psichologija. Apipinti istorijomis

Knygos „Namų psichologija“ rašymo procesas buvo įvairus. Kai kur joje tiesiog nugulė jau seniau parašyti mano įrašai, dalį jų pildžiau, perdėliojau, kai ką rašiau visiškai naujai. Vieni tekstai pareikalavo visai nemažai laiko, galvojimo, ieškojimų, gludinimo, kiti, atrodytų, tarsi patys susidėliojo. Taip atsitiko ir su šiuo tekstu, kurį rasite žemiau.

Už šį tekstą esu dėkinga savo mamai – jame pasakoju apie jos siuvimo mašiną, vėliau padovanotą man. O taip pat esu dėkinga dizaino psichologijos pradininkei dr. Toby Israel (www.designpsychology.net) – už jos seminare, kuriame dalyvavau, užduotą klausimą, kokį daiktą gelbėčiau namuose kilus gaisrui. Prisipažinsiu, iš pradžių šis klausimas man nuskambėjo gana banaliai, ir kiek skeptiškai į jį žiūrėjau, bet atsakymo į jį rezultatai nustebino ir nemažai atskleidė. Matyt ne veltui jungiškojoje psichologijoje sakoma, kad banaliuose dalykuose gali būti labai daug tikrumo – banaliais jie tampa todėl, kad yra svarbūs ir dėl to tiek dažnai kartojami. 

​Namų psichologija. Čia gyvena žmonės ir daiktai. Apipinti istorijomis
Ištrauka

​Kai susimąsčiau apie tai, kokį daiktą gelbėčiau namuose kilus gaisrui, mintyse iškilo, atrodytų, nelogiška mintis – seną jau nebeveikiančią rusišką siuvimo mašiną. Nelogiška, nes labai sunki ta mašina ir ji nebeveikia – jokio praktiškumo nei gabenant iš gaisro, nei vėliau ją panaudojant. Tačiau kai pradėjau mąstyti apie mintyse iškilusios siuvimo mašinos simbolinę reikšmę, viskas pradėjo atrodyti kitaip. 

Šią siuvimo mašiną mano mama nusipirko už pirmą savo atlyginimą (67 rublius). Ja dar ankstyvoje paauglystėje mokiausi siūti, siuvau sau, o taip pat pasiuvau pirmuosius drabužėlius savo vaikams. Dabar siuvimo mašina jau puikuojasi lentynoje, darbai jos pasibaigė. Bet žvilgtelėjusi į ją, prisimenu toli gražu ne vieną istoriją ir ne vieną šių istorijų atskleidžiamą prasmę. 

pinterest.com

Pamenu, kaip 18-to gimtadienio proga gautai taip tada išsvajotai gitarai siuvau įdėklą iš seno nebenešiojamo močiutės palto. Prisimenu, kaip močiutė man jį surado ir davė, kaip aš jį visą ardžiau, kaip iš esamų formų dėliojau naują mozaiką, kurioje radau kaip panaudoti visas jo dalis, tarp jų ir palto apykaklę. Siuvau storus sluoksnius, bet visą jų storumą ir medžiagų kietumą siuvimo mašina puikiai atlaikė. O juk sluoksnių storis ne tik realus buvo, bet ir istorijas kartu su savimi nešė – visų tų dienų, kada šį paltą nešiojo močiutė. Gitaros įdėklas išėjo ne pats praktiškiausias, bet juo labai didžiavausi. Manau, kad ir močiutė džiaugėsi matydama, kaip savo antrąjį gyvenimą gyvena jos paltas – kol siuvau, vis įkišdavo galvą į mano kambarį besišypsodama, ir žiūrėdavo, kaip man sekasi įgyvendinti sugalvotą projektą.

Ir mano vienas paltas tokiu pat būdu antrą gyvenimą pagyveno ir galbūt dar gyvens. Iš labai mylėto ir daug nešioto, bet jau savo laiką atbuvusio vilnonio palto pasiuvau kombinezoną dukrytei. Šiltajam apatiniam sluoksniui teta išskyrė savo senas jau nenešiojamas pusvilnės sukneles. Puikioji siuvimo mašina atlaikė ir šiuos storus sluoksnius su kartu keliaujančiomis istorijomis. Siuvime dalyvavo ir pati mažoji, miegodavo ji vaikjuostėje, kol siūdavau. Matyt, ritmiškas siuvimo mašinos bildesys veikė raminančiai. O pasiūtą kombinezoną nešiojo ir dukrytė, ir jos jaunėlis broliukas. 

Pamenu ir sau siūtą vieną drabužį šia siuvimo mašina – naujus džinsus iš kelių senų, kai man buvo 17 ar 18 metų. Siuvau juos iš gabalų, išėjo tokie hipiški, ir kaip man jie patiko! Tik ne visada man buvo drąsu juos nešioti, matyt iš paaugliškos nedrąsos parodyti save tokią, kokia esu. Bet kai juos nešiodavau, jausdavausi labai gerai – esanti savimi ir savyje. Tad viena simbolinė dabar jau lentynoje stovinčios siuvimo mašinos prasmė – gebėjimas nebijoti būti savimi ir leisti kitiems save tokią matyti.

Turbūt labiausiai ši siuvimo mašina man asocijuojasi su kūrybiškumu ir galėjimu sukurti kažką realaus pačiai, savo rankomis. Svarbus yra pats procesas, veikiantis terapiškai, gydančiai, praturtinančiai. Svarbus ir rezultatas – rankų darbo daiktai yra mieli, gražūs, jaukūs, juose daugiau asmeniškumo, individualumo, tikrumo. Skamba čia ir ekologijos tema: ši siuvimo mašina tarnavo dviems, o galbūt ir trims kartoms, ir siuvau daugiausiai iš seno sukurdama nauja, jau nenešiojamus drabužius prikeldama naujam gyvenimui. 

Siuvimo mašiną mama nusipirko už pirmą savo atlyginimą, ir su šiuo faktu vėl man iškyla tiek šeimos, ties ir mūsų visuomenės istorija, šiuokart susijusi su moters vaidmeniu. Dar taip neseniai moterys negalėjo dirbti norimo darbo, neturėjo galimybių realizuoti savęs veiklose, kuriose norėjo. Ir „taip neseniai“ sakau galvodama apie tą pačią jau minėtą savo močiutę, kuri norėjo mokytis medicinos sesers amato, bet anuomet tėvas neišleido jos į mokslus, nes taupė tam skirtus pinigus sūnui. Daug kartų iš močiutės girdėjau apgailestavimus dėl to, kad ji negalėjo baigti norimų mokslų ir vėliau dirbti širdžiai mielo darbo. Vėliau, kai jai vienai reikėjo išlaikyti šeimą, dirbo fermoje, sunkiai, bet sąžiningai, tik kaip buvusi tremtinė, negalėjo gauti pelnyto atlygio. Tad ši siuvimo mašina neša su savimi žinią ir apie tai, kaip svarbu realizuoti save veikloje, kurioje matai prasmę, ir kaip svarbu gauti pelnytą atlygį už savo darbą. 

Matyt, ne veltui labai nenorėčiau palikti šios siuvimo mašinos gaisrui – tiek daug ji gali papasakoti.

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, Irma Skruibienė, Namų psichologija. Kaip susikurti namų pojūtį savyje ir aplink save, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 81-83. ​​