Nuo savanų iki savų namų: kultūra

Lenktyniuoja, raitos
Bangos ties krantu. –
Trys žvejų mergaitės
Sukasi ratu.

Salomėja Nėris, „Eglė Žalčių karalienė“

Yra žodžių, eilių, tekstų, kurie labai giliai išlieka atmintyje. Tokių, kurie daug kartų vaikystėje ar jau vėliau girdėti, skaityti. Autentiškose senose tikrose pasakose, sakmėse, mituose, padavimuose slypi daugybė sluoksnių mūsų protėvių patirties, kuri mažiau ar daugiau sąmoningai mums susidėlioja ir išlieka skirtingų formų, vaizdinių, prasmių pavidalais.

Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius, „Eglė žalčių karalienė“, vilniausgalerija.lt

Ši patirtis mums gali patikti, gali nepatikti, tačiau ji yra susijusi su mūsų šaknimis, kilme, istorija – su mumis. Dar labai neseniai mūsų protėviai per mitus aiškino viską, kas vyko jų vidiniame ir išoriniame Pasauliuose. Kaip rašo Carl Gustav Jung knygoje „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“: „Primityvus žmogus iš pradžių ne itin linkęs akivaizdžius dalykus aiškinti objektyviai, užtat (…) jo nesąmoningai sielai būdingas neįveikiamas troškimas visą išorinį juslinį patyrimą asimiliuoti kaip psichinį vyksmą. (…) Nežinota, kad sieloje glūdi visi vaizdai, iš kurių atsirado mitai, kad mūsų pasąmonė yra veikiantis ir patiriantis subjektas, kurio dramą žvelgdamas į didelius ir mažus gamtos procesus pagal analogiją vėl atranda primityvus žmogus.“

Dabar apie Pasaulį mes žinome daug objektyvių faktų, daug suprantame apie tai, kas, kaip ir kodėl jame vyksta, tačiau panašu, kad kartais mums labai trūksta to mažiau racionalaus žvilgsnio į mus supančią aplinką ir santykį su ja, ypač tais momentais, kai susiduriame su dideliais pokyčiais, naujomis pradžiomis. Pasakoje „Eglė Žalčių karalienė“ atskleidžiamas virsmo procesas: perėjimas iš vieno gyvenimo etapo į kitą, persikėlimas iš savos erdvės į svetimą ir nežinomą, kuri ilgainiui tampa naujais namais. Šiam persikėlimui, perėjimui iš vieno buvimo į kitą reikia pasiruošimo ir laiko. Pasakos, sakmės, mitai turi stebuklingą savybę perteikti savo prasmę vien per tai, jei juos perskaitom, išgirstam, pamatom, net ir nesigilindami į jų turinius ar reikšmes.

Vytautas Ignas, „Gyvybės medis“, old.ldm.lt

Jungiškosios krypties analitikas John Hill knygoje „At Home in the World“ mitinę pasaulėžiūrą sieja su namų sąvoka. Pasak jo, gyvendami be mito, be istorijos, be šaknų, mes neturime namų. Kultūros, tautos, šeimos istorija mus tarsi įžemina, suteikia namams pagrindą. Simboliška, kad pasakoje Eglė paverčia savo vaikus medžiais – ąžuolu, uosiu, beržu ir drebule – ir pati pavirsta į eglę. Kaip teigia architektė-dizainerė Gitana Valavičiūtė, medis ir miškas mūsų tautai turi sakralią prasmę, kuri juntama dar ir dabar. 

„Kai kalbame apie mūsų šaknis, galime sakyti, kad egzistuoja skirtingos kultūros prigimtys, kurias galima būtų įvardinti kaip „akmeninė“ ir „medinė“.  Mes priklausome pastarajai kultūrai. Mūsų net pilys buvo medinės. Ir šiomis dienomis mes turime savitą požiūrį į medį. Pvz. skandinavai medį be gailesčio uždažo, o mums medžio raštas yra labai svarbus, jį uždažyti atrodo šventvagiška. “ – pasakoja G. Valavačiūtė. Medis yra tik vienas iš mūsų kultūros ženklų, kuriuos galime integruoti į savo aplinką. Turime unikalų savos kultūros paveldą, tad norisi pakviesti daugiau į jį atsigręžti ir jame ieškoti įkvėpimo savo namams ir buvimui juose.

​Nuo savanų iki savų namų: I dalis
Nuo savanų iki savų namų: individuali patirtis