Prosenelių raštai

„Atrado mus dar miegančius 
Saldžius sapnus sapnuojančius 
Išvežė mus toli, toli 
Iš kur sugrįžti mes negalim” 

​1989 m., Lietuva

Šiuos žodžius parašė mano močiutė prisiminimuose apie tremtį į Sibirą. Nors prisiminimus ji rašė po tremties praėjus jau 34 metams, iš šių eilučių girdisi, jog negalėjimo grįžti jausmas liko. Močiutė daug pasakodavo apie tremtį – džiaugiuosi turėjusi galimybę išgirsti jos prisiminimus. Šie pasakojimai nebuvo vien neigiami. Močiutė dalinosi prisiminimais apie nuostabius ten sutiktus žmones, kurie rūpinosi, priėmė gyventi (nors ir į seną, aptriušusią trobą), su kuriais atsisveikinti buvo labai gaila.

Žinau ir tai, kad namų, iš kurių buvo ištremti (pastatytų senelio tėvo iš Amerikoje uždirbtų pinigų) seneliai taip galutinai ir neatgavo. Kai grįžo, šiuose namuose buvo įrengta kolūkio kontora ir biblioteka. Prosenelė, senelio mama, išsireikalavo, kad galėtų gyventi namo virtuvėje. Po 4 metų senelis galų gale išsikovojo – kolūkio kontorą iškraustė ir davė kambarį, kad galėtų gyventi visa senelių šeima. Tačiau iš bibliotekos padarė kino salę, pristatė operatorinei priestatą, salėje vykdavo ir šokiai. Vėliau senelių šeima atgavo dar vieną savo namo kambarį, tačiau likusioje dalyje buvo įrengta parduotuvė. Ilgainiui močiutė dalį namo iš valstybės išsipirko, taip pat išsireikalavo, kad už parduotuvės patalpas jai mokėtų nuomą.
​
Šalia prisiminimų apie Sibirą, nuo mažens girdėjau daug pasakojimų apie tai, kad pro…proseneliai yra kilę iš grafų giminės, proseneliai gyveno dvaruose. Apie kitą močiutę ir jos gyvenimo istoriją man primena jos, kaip tautodailininkės, palikimas – mezginiai, nėriniai, prabangą skleidžiantys raštuoti audiniai, kuriais dar ir dabar galiu džiaugtis.

Pasak dizaino psichologės Toby Israel, kai kuriame savo namus, mums įtaką daro ne tik tėvų, senelių, bet ir prosenelių, pro…prosenelių gyvenamoji aplinka, kurios nesame matę, tik girdėję pasakojimus apie tai, kaip ir kur jie gyveno. Turbūt nėra nieko nuostabaus tame, kad šeimai svarbūs išgyvenimai, likę klausimai keliauja iš kartos į kartą. Ši mintis atliepia Carl Gustav Jung iškeltą idėją apie šeimos pasąmonę. Knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ jis dalinasi su tuo susijusiais savo patyrimais: „Aš stipriai jaučiu, kad esu veikiamas dalykų ar klausimų, kurių neužbaigė ar į kuriuos neatsakė mano tėvai, seneliai ir tolimesni protėviai.“

Galbūt iš dalies dėl močiutės pasakojimų apie tremtį, dėl likusio jausmo juose, jog namo grįžti negali, man taip rūpi gilintis į visa tai, kas susiję su savų namų kūrimu. Kitos močiutės palikimas taip pat savaip atliepia – į savo namų interjerą norisi įpinti austinius raštus. Sibiras, kaimo troba, grafų dvarai, prabangūs raštai – ar gali vienuose namuose suderėti detalės iš tokių skirtingų pasaulių? Turbūt gali. Ir dar daugiau – mylimi žmonės, su kuriais kartu kuriame namus, įneša į juos ir savo pasaulius. Gera žinoti, kad namuose gali sutilpti tiek daug skirtingų ir ilgą istoriją savyje talpinančių patirčių.

Prosenelės austas takelis pagal tetos parinktą raštą