Ramybės ir šėlsmo gelmės

Jūra neabejotinai turi kažką gaivališko – ji talpina savyje prigimtinį laukiniškumą. Bangų ošimas, dužimas į krantą, atrodo, atveria užslėptas sielos kerteles, leidžiančias giliai įkvėpti ir iškvėpti atsipalaidavimą ir atsinaujinusias jėgas.

Turbūt ne veltui jūros ošimas lyginamas su įsčiose girdimais garsais – norisi būti ir būti jo apsuptyje. Jūra tarsi primena pirmąjį atsiradimą šiame pasaulyje, pirmuosius namus, kupinus liūliuojančios ramybės, talpinančius, auginančius, saugančius. Filosofas Gaston Bachelard rašo apie kriauklės simbolinę prasmę, kaip namų, kuriuose gimstama, iš kurių atsirandama. Namų, kuriuos gyvybė –  ar tai būtų moliuskas, ar sraigė –  sukuria iš vidaus. 

Kriauklės vaizdinys man visuomet primena jūrą: susuktą kriauklę pridėjus prie ausies girdisi jūros ošimas. Pamenu, vaikystėje, kai pasiilgdavau jūros, pasiimdavau tokią kriauklę, kad vėl išgirsčiau bangas.

Stipriai banguojanti jūra sukuria ir baimę, grėsmę keliančius vaizdinius. Jungistinėje psichologijoje jūra siejama su pasąmonės simbolika, galinčia nunešti į neaprėpiamas, nepažįstamas gelmes. Tuo pačiu atveriančia didžiules galimybes pažadinti savo vidines gilumas, kurioms iki tol nebuvo suteikta progų prabusti.

Žiūrėjau į dukrytę Gelminę, bėgiojančią banguota pakrante, su vėjyje plevenančia suknyte, ir mačiau prigimtinį, tikrą, laukinį mergaitiškumą. Tokį tikrą, natūralų, kurio niekada nesinorėtų suvaržyti.
​
2014 07 31
Nida. Už lango girdisi jūros ošimas.