Šakotis Motinos dienos proga. Namų psichologija

Kažkada 2002 m. Motinos dienos proga kepėme šakotį. ​Man šis prisiminimas yra apie mylimą močiutę, svarbius šeimos ritualus ir paveldą. Knygoje „Namų psichologija“ jį rasite dalyje apie pojūčius namuose, apie skonį. Maistas neatsiejamas nuo buvimo kartu ir tikrai neatsiejamas nuo namų. 

Namų psichologija. Pojūčiai grįžta namo. Maistas - ne tik kūnui
Ištrauka

Svarbiomis progomis, tokiomis, kaip vestuvės ar jubiliejai, močiutė kepdavo šakotį. Receptą ir kepimo eigą teta parsivežė iš Zyplių kaimo Šakių rajone, iš jos močiutė ir išmoko. Dėdė išmaišydavo tešlą, kuriai būtinai pirkdavo naminius kiaušinius. Tešlos reikėdavo daug, ją maišydavo kibire su aukšta medine kartimi, padaryta iš seno vežimo ienos (kartis turėjo būti itin tiesi). Sukti buvo galima visada tik į vieną pusę, ir reikėjo labai labai gerai išmaišyti. Kitas svarbus žingsnis buvo medžiaginio apvalkalo pasiuvimas, kuris buvo užmaunamas ant metalinio volo. Medžiagą reikėdavo labai gerai ištepti sviestu, kad šakotis neprikeptų. Mums, tada dar visai mažiems močiutės anūkams, visas smagumas buvo stebėti, kaip ruošiama tešla, kartais padėdavom ją sukti ir tepti volą sviestu.

pinterest.com

Močiutė turėjo specialiai šakočio kepimui pagamintą atvirą metalinę krosnelę su grioveliais volui įstatyti. Kai prasidėdavo pats kepimas, mums buvo išvis smagiausia – reikėdavo pamainomis tolygiai sukti virš ugnies įstatytą volą, ant kurio močiutė per sietelį barstydavo tešlą. Taip po truputį augdavo šakočio rageliai, ir laimingas būdavo tas, kuriam sukant volą koks vienas ragelis netyčia nukrisdavo – jis dažniausia atitekdavo šalia esančiam talkininkui. Dar nuostabiau buvo matyti, kai mums pavargus ar per daug sušilus nuo ugnies, močiutė viena ir sukdavo volą, ir barstydavo tešlą, ir dar sužiūrėdavo, kad ugnies kaitros nebūtų nei per daug, nei per mažai. O šakotį reikėdavo kepti ilgai, apie 2-3 valandas.​​

Paskutinis etapas, jau šakočiui iškepus ir kiek atvėsus, buvo jo atsargus nuėmimas nuo volo, paguldžius ant pagalvės, kad rageliai nenulūžtų. Ir čia mes, mažieji talkininkai, vėl laukdavom kokio vieno ar kito netyčia visgi nulūžusio. Kokie jie buvo skanūs!

Pirmą Motinos dieną po močiutės mirties, tuo metu jau beveik suaugę anūkai susibėgome ir su dėdės pagalba kepėme šakotį močiutės atminimui. Buvo nelengva, mums visiems reikėjo kartu nemažai paplušėti, šakotis išėjo kiek apykreivis ir vietomis per daug apkepęs, bet pamenu, kaip džiaugiamės pačiu kepimo procesu, ir kaip didžiavomės, kad močiutės atminimui kepamas šakotis visgi pavyko.

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, Irma Skruibienė, Namų psichologija. Kaip susikurti namų pojūtį savyje ir aplink save, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 66-67. ​​