Vakaro jaukumas

„Ilgas pasakas mažiemus seka pirkioj vakarais.“ Salomėja Nėris

Namai būna ypač jaukūs vakarais. Po ilgos, pilnos įspūdžių dienos, kai gali ramiai atsipūsti… arba pasidžiaugti pasiilgusių vaikų šurmuliu.

Vasarą, kai šilta, namai erdvesni – vakaro vėsuma kvieste kviečia įkvėpti gryno oro kieme, balkone, prie atviro lango. Tada namų erdvė tarytum aprėpia didesnę juos supančio pasaulio dalį. Kitaip yra ilgais rudens, žiemos vakarais, kai tamsu ir šalta, kai norisi kuo greičiau sušilti prie namų židinio su karštos arbatos puodeliu rankose. Namų erdvė tuomet sumažėja, tuo pat metu tartum sutirštėja nuo intensyvaus buvimo joje.

Filosofas Gaston Bachelard poetiškai apibūdina namus žiemą: kai lauke viskas padengta sniegu, kai išnyksta išorinio pasaulio spalvos, kontūrai, garsai, namo viduje išryškėja kiekviena detalė, suintensyvėja intymaus buvimo jame pojūtis. Pasak G. Bachelard, namas žiemą tampa senesnis, jis tarsi primena tuos laikus, kai mūsų seneliai ir proseneliai ilgais tamsiais vakarais savo vaikams ir anūkams sekdavo istorijas, pasakas, legendas. Šis vaizdinys, dabar perduodamas mūsų vaikams, siekia tūkstančius metų. Vis iškyla Sigutės Ach žodžiai iš daugybę kartų skaitytos vaikiškos knygelės: „ …kur po dideliu medžiu vakarais šviečia mažo namo langų žiburiukai“.

Savo žvitrių akių žiburiukais džiugina ir prie namų jaukumo ženkliai prisideda mūsų mažasis sūnus Vakaris. Jame glūdi neaprėpiama vakaro giluma, pasiruošusi vis labiau skleistis.

​2014 08 04
Pakeliui namo iš Nidos į Vilnių.