Vėlinėms artėjant: kai su vaikais kalbamės apie mirtį

Pamenu, prieš kelis metus mažėlis sūnus vartė nuotraukų albumą ir iš jo iškrito vyro mamos laidotuvių nuotraukos. Per kojas perėjo šaltis, galvojau, ką aš jam sakysiu, kaip papasakosiu, kas jose. Pati nustebau dėl tokios savo reakcijos – juk žinau, kad su vaikais kalbėtis apie mirtį ir netektis galima ir netgi reikia, ir, atrodo, netgi žinau, ką ir kaip sakyti. Po kelių sekundžių, prašmėžavus šioms mintims ir stebėjimuisi savo suglumimu, išgirdau sūnaus reakciją: „čia kažkas miręs“. Jis tai pasakė ramiai, paprastai. Prisiminiau, kad gi tikrai, jis yra buvęs mano tetos šermenyse, matė jos kūną pašarvotą. Atrodė, tarsi buvau tai pamiršusi. Atsiliepiau tada jam, kad taip, čia jo močiutės, apie kurią vis prisimename, kurios kapą lankome, kuri mirė, kai jis dar nebuvo gimęs, laidotuvių nuotraukos. Sūnus ramiai sudėjo nuotraukas ten, iš kur jos buvo iškritusios, ir toliau vartė albumą.

Prasisuko galvoje tuomet įvairios vaikams skirtos knygelės, enciklopedijos apie žmogaus raidą: kaip vaisius auga gimdoje, kaip kūdikis gimsta, kaip vaikas tampa suaugusiu, kaip žmogus pasensta. Ir.... viskas. Ties senatve viskas baigiasi. Turbūt taip, kaip dažniausiai neturime kaip papasakoti vaikams vaisiaus atsiradimo gimdoje istorijos, taip neturime istorijų ir apie žmogaus mirtį, laidotuvių ritualus, gedėjimą, netekties išgyvenimą. Ne tik knygelėse. Dažniausiai neturime turinio apie tai ir verbaliai įgarsintoje kasdienybėje. 

Iliustracija iš Glenn Ringtved vaikiškos knygos „Cry, Heart, But Never Break: Talking to children about life, love and loss“, iliustracijos Charlotte Pardi

Jau kiek paaugęs, bet dar tik penkių su puse metų sūnus, vieną vakarą prieš miegą pasikvietė pabūti kartu, nes jam buvo baisu – kad gali kilti karas ar dar kas baisaus įvykti. Baisu, kad galime žūti, mirti. Tuo metu supratau, kad ši baimė susijusi su kątik įvykusia mums artimo žmogaus žūtimi – netikėta, labai skaudžiai visus mus sukrėtusia. „Mama, –  sako man mūsų penkiametis, – aš tik dabar supratau tokį dalyką, kad jūs su tėčiu galite mirti“. Ir graudu iki gilumos, ir taip jautru buvo tai išgirsti, ir kiek gąsdino šis pokalbis. Dar ne vieną vakarą buvo mažajam baisu, kalbėjomės apie tai, kad baisu dėl mūsų mirties turbūt dėl to, kad kątik artimo žmogaus netekome. Ir kad mes su tėčiu planuojame dar ilgai gyventi, norime pamatyti, kaip jis didelis užauga.

Vaikai apie mirtį kalbėti ir žaisti gali visiškai netikėtai. Atrodytų, netgi tuomet, kai iš kasdienybės turinio su mirtimi lyg ir nieko nepavyktų susieti. Šešiametė dukra vieną dieną įteikė bilietą į senio besmegenio laidotuves. Bilieto įteikimo ir laidotuvių ritualas kartojosi dar ne vieną kartą ir ne vieną dieną. Sunerimau, kas dedasi jos galvelėje, jei laidoja savo mylimą žaislą. Vėl ir vėl. Klausiau, kas jam atsitiko? „Serga nepagydoma liga. Bet tuoj jam vėl viskas bus gerai, žaidimas tuoj vėl prasidės iš pradžių.“ Kiek vėliau susiejau, kad tuo metu mūsų beveik septynmetei buvo nemažai iššūkių keliantis laikas: atsisveikinimas su darželiu ir laukianti nauja pradžia mokykloje. Panašu, kad taip žaisdama, vėl ir vėl planuodama žaislinio senio besmegenio laidotuves, ji ruošėsi laukiantiems atsisveikinimams, išsiskyrimams. Įsisuka į vaikų žaidimus ir gyvybės-mirties-gyvybės ratas.* 

Leidinio tekstas apie netektis ir redakcija dr. Kristinos Onos Polukordienės

Danų autorius Glenn Ringtved sukūrė istoriją apie mirtį savo vaikams, ieškodamas žodžių, kaip jiems pranešti apie nepagydomą savo motinos ligą. Vėliau ši istorija buvo išleista knygelėje (iliustracija viršuje dešinėje). Sutinku su šio autoriaus mintimis, kad „vaikai yra protingi žmonės. Jie turi akis, ausis, jie girdi, jaučia, kas vyksta aplinkui. Jie žino, kad mirtis yra, ir anksčiau ar vėliau su ja susidurs, todėl apie mirtį su jais kalbėtis yra išites svarbu.“ 

Lietuvių kalba apie tai, kaip skirtingo amžiaus vaikai supranta mirtį, kaip su jais šia tema kalbėtis, galite paskaityti dr. Kristinos Onos Polukordienės sudarytoje knygelėje „Netketys. Draugo laiškai II" (pdf formatas). ​

Labai tikėtina, kad per Vėlines mirties tema vienaip ar kitaip atkeliaus į pokalbius mūsų namuose. Galbūt visai verta tam nusiteikti ir leisti šiai temai pabūti. 

*Pastraipos motyvas yra iš knygos „Namų psichologija“.

Straipsnis publikuotas portaluose psichika.eu, delfi.lt, vaikodiena.lt.