namų terapija
  • pradžia
  • apie mane ir namų terapiją
  • seminarai
  • užsiėmimų ciklas
  • tinklaraštis
  • kontaktai

Vėlinėms artėjant: kai su vaikais kalbamės apie mirtį

27/10/2019

1 Comment

 
Pamenu, prieš kelis metus mažėlis sūnus vartė nuotraukų albumą ir iš jo iškrito vyro mamos laidotuvių nuotraukos. Per kojas perėjo šaltis, galvojau, ką aš jam sakysiu, kaip papasakosiu, kas jose. Pati nustebau dėl tokios savo reakcijos – juk žinau, kad su vaikais kalbėtis apie mirtį ir netektis galima ir netgi reikia, ir, atrodo, netgi žinau, ką ir kaip sakyti. Po kelių sekundžių, prašmėžavus šioms mintims ir stebėjimuisi savo suglumimu, išgirdau sūnaus reakciją: „čia kažkas miręs“. Jis tai pasakė ramiai, paprastai. Prisiminiau, kad gi tikrai, jis yra buvęs mano tetos šermenyse, matė jos kūną pašarvotą. Atrodė, tarsi buvau tai pamiršusi. Atsiliepiau tada jam, kad taip, čia jo močiutės, apie kurią vis prisimename, kurios kapą lankome, kuri mirė, kai jis dar nebuvo gimęs, laidotuvių nuotraukos. Sūnus ramiai sudėjo nuotraukas ten, iš kur jos buvo iškritusios, ir toliau vartė albumą.
Prasisuko galvoje tuomet įvairios vaikams skirtos knygelės, enciklopedijos apie žmogaus raidą: kaip vaisius auga gimdoje, kaip kūdikis gimsta, kaip vaikas tampa suaugusiu, kaip žmogus pasensta. Ir.... viskas. Ties senatve viskas baigiasi. Turbūt taip, kaip dažniausiai neturime kaip papasakoti vaikams vaisiaus atsiradimo gimdoje istorijos, taip neturime istorijų ir apie žmogaus mirtį, laidotuvių ritualus, gedėjimą, netekties išgyvenimą. Ne tik knygelėse. Dažniausiai neturime turinio apie tai ir verbaliai įgarsintoje kasdienybėje. 
Picture
Iliustracija iš Glenn Ringtved vaikiškos knygos „Cry, Heart, But Never Break: Talking to children about life, love and loss“, iliustracijos Charlotte Pardi
Jau kiek paaugęs, bet dar tik penkių su puse metų sūnus, vieną vakarą prieš miegą pasikvietė pabūti kartu, nes jam buvo baisu – kad gali kilti karas ar dar kas baisaus įvykti. Baisu, kad galime žūti, mirti. Tuo metu supratau, kad ši baimė susijusi su kątik įvykusia mums artimo žmogaus žūtimi – netikėta, labai skaudžiai visus mus sukrėtusia. „Mama, –  sako man mūsų penkiametis, – aš tik dabar supratau tokį dalyką, kad jūs su tėčiu galite mirti“. Ir graudu iki gilumos, ir taip jautru buvo tai išgirsti, ir kiek gąsdino šis pokalbis. Dar ne vieną vakarą buvo mažajam baisu, kalbėjomės apie tai, kad baisu dėl mūsų mirties turbūt dėl to, kad kątik artimo žmogaus netekome. Ir kad mes su tėčiu planuojame dar ilgai gyventi, norime pamatyti, kaip jis didelis užauga.
Vaikai apie mirtį kalbėti ir žaisti gali visiškai netikėtai. Atrodytų, netgi tuomet, kai iš kasdienybės turinio su mirtimi lyg ir nieko nepavyktų susieti. Šešiametė dukra vieną dieną įteikė bilietą į senio besmegenio laidotuves. Bilieto įteikimo ir laidotuvių ritualas kartojosi dar ne vieną kartą ir ne vieną dieną. Sunerimau, kas dedasi jos galvelėje, jei laidoja savo mylimą žaislą. Vėl ir vėl. Klausiau, kas jam atsitiko? „Serga nepagydoma liga. Bet tuoj jam vėl viskas bus gerai, žaidimas tuoj vėl prasidės iš pradžių.“ Kiek vėliau susiejau, kad tuo metu mūsų beveik septynmetei buvo nemažai iššūkių keliantis laikas: atsisveikinimas su darželiu ir laukianti nauja pradžia mokykloje. Panašu, kad taip žaisdama, vėl ir vėl planuodama žaislinio senio besmegenio laidotuves, ji ruošėsi laukiantiems atsisveikinimams, išsiskyrimams. Įsisuka į vaikų žaidimus ir gyvybės-mirties-gyvybės ratas.* 
Picture
Leidinio tekstas apie netektis ir redakcija dr. Kristinos Onos Polukordienės
Danų autorius Glenn Ringtved sukūrė istoriją apie mirtį savo vaikams, ieškodamas žodžių, kaip jiems pranešti apie nepagydomą savo motinos ligą. Vėliau ši istorija buvo išleista knygelėje (iliustracija viršuje dešinėje). Sutinku su šio autoriaus mintimis, kad „vaikai yra protingi žmonės. Jie turi akis, ausis, jie girdi, jaučia, kas vyksta aplinkui. Jie žino, kad mirtis yra, ir anksčiau ar vėliau su ja susidurs, todėl apie mirtį su jais kalbėtis yra išites svarbu.“ 
Lietuvių kalba apie tai, kaip skirtingo amžiaus vaikai supranta mirtį, kaip su jais šia tema kalbėtis, galite paskaityti dr. Kristinos Onos Polukordienės sudarytoje knygelėje „Netketys. Draugo laiškai II" (pdf formatas). ​
Labai tikėtina, kad per Vėlines mirties tema vienaip ar kitaip atkeliaus į pokalbius mūsų namuose. Galbūt visai verta tam nusiteikti ir leisti šiai temai pabūti. 
*Pastraipos motyvas yra iš knygos „Namų psichologija“.
Straipsnis publikuotas portaluose psichika.eu, delfi.lt, vaikodiena.lt.
1 Comment
Marija link
4/2/2021 13:29:49

Manau tai kiekvienoje šeimoje labai individualu ir tai kaip reikia su vaiku kalbėti priklauso tiek nuo vaiko, tiek nuo jo amžiaus ir supratimo.

Reply

Your comment will be posted after it is approved.


Leave a Reply.

    vidiniai namai


    Skalbinių džiovimo ritualai arba kas slypi po kasdiene buitimi?
    ​Kai šulinyje atrandame saulę

    ​Vėlinėms artėjant: kai su vaikais kalbamės apie mirtį
    Namų psichologija. Apipinti istorijomis
    ​Supamoji kėdė arba supimasis savo soste
    Ar išdrįsime atidaryti spintą?
    Vidinė gynybinė siena - sauganti mus ar trukdanti būti pasaulyje?
    Vidinių namų fasadas
    ​
    Ką slepia užvertos vidinės durys?
    ​
    Apie namų terapiją
    ​
    Pastatyk savo pilį
    Man važiuoja stogas.... Ar Tau visi namuose?
    ​
    Truputis istorijos arba mano ieškojimai

    savi namai


    Skalbinių džiovimo ritualai arba kas slypi po kasdiene buitimi?
    Namų psichologija. Apie muziką, tylą ir bildesius
    ​Šakotis Motinos dienos proga. Namų psichologija
    ​Namų psichologija. Apipinti istorijomis
    Supamoji kėdė arba supimasis savo soste
    Intuityvus blizgesio poreikis - iš kur jis?
    Kai žiema ateina
    Prisijaukinti namus - Pterodaktilis.com
    ​Ar įmanoma prisijaukinti danų hygge?
    ​Interviu su psichologe ir architekte: kas būstą paverčia namais?
    ​Interjero psichologija - kas tai?
    Ar emocinis būsto pirkimas yra blogai?
    ​Apie namų terapiją
    ​
    Apie namus LRT KLASIKOS eteryje
    ​
    Šventėms artėjant: kur slypi namų židinio paslaptis?
    ​
    Namų interjero ritmas perimtas iš gamtos - išorinei ir vidinei harmonijai
    Namai, kuriuose gyvena istorijos
    Pojūčius žadinantys namai
    ​Nuo savanų iki savų namų: individuali patirtis
    ​
    Nuo savanų iki savų namų: kultūra
    ​
    Nuo savanų iki savų namų: I dalis
    Apie savus namus LRT radijo eteryje
    Kokios „prisiminimų gėlės“ skleidžiasi Jūsų namuose?
    ​
    Pirmieji namai kūdikiui: emocinė ir kūniška artuma
    ​
    Kas svarbu kuriant vaikų ugdymui skirtą aplinką?
    Pastatyk savo pilį
    Motinos rankų saugumas
    Norėčiau turėti Tavo sparnus
    Prosenelių raštai
    Apgaulinga išorė?...
    Man važiuoja stogas.... Ar Tau visi namuose?
    ​
    Namai gamtoje gamta namuose
    ​
    Traukos centrai namų erdvėje
    ​
    Apie erdves, prieglobstį ir perspektyvą
    Gyventi pušų viršūnėse​
    ​
    Vakaro jaukumas
    ​
    Ramybės ir šėlsmo gelmės
    Truputis istorijos arba mano ieškojimai
    Įžangai

    Knyga


    užsiėmimų ciklas


    seminarai


    Atsiliepimai


    © Irma Skruibienė 2011-2022
    namuterapija.lt
Powered by Create your own unique website with customizable templates.
  • pradžia
  • apie mane ir namų terapiją
  • seminarai
  • užsiėmimų ciklas
  • tinklaraštis
  • kontaktai