Vidinių namų fasadas

Mes visi norime būti matomi, girdimi, pastebėti mus supančių žmonių. Ir tai yra labai natūralu - socialiniai ryšiai mums yra gyvybiškai svarbūs, tik skiriasi tai, kaip mes jaučiamės ir elgiamės santykyje su kitais. Vieni gebame socialinius ryšius užmegzti labai greitai ir lengvai, jaučiamės laisvai kontakte su kitais žmonėmis. Kitiems bet koks pokalbis, kad ir, atrodytų, mažai reikšmingas, gali būti didelis iššūkis. 

Būna, bendraujame su kitais ir jaučiame, kad mūsų, tokių, kokie esame iš tikrųjų, tame bendravime nelabai yra. Lyg ir kalbamės, pasakojame ir apie save, savo patirtis, bet patys jaučiame, kad kažkaip viskas ne taip, kaip norėtųsi. Tarsi pasislepiame už kažkokio išorinio fasado, užsidedame kaukę, iš po kurios mūsų nematyti. Tokiame patyrime galime „pagauti“, kad čia turbūt turime reikalų su Personos archetipu. ​

pinterest.com

Iš tiesų, „pagauname“ mes tai ar ne, Persona su mumis yra visur ir visada - nuolatos esame kažkokiame socialiniame vaidmenyje. Vieni iš šių vaidmenų mums patinka labiau, kiti - mažiau, vienuose būti mums yra lengviau, kituose - sunkiau. Kaip bebūtų, socialiniai vaidmenys yra mūsų būdas būti pasaulyje. Pasak C. G. Jung, Persona yra tarsi kolektyvinės pasąmonės uždėta kaukė, kuri „vaidina individualumą“ ir taip apgauna tiek aplinkinius, tiek patį asmenį, kad tai yra „tikras individualumas“. O iš tiesų asmuo vaidina rolę, per kurią pasireiškia kolektyvinės pasąmonės patirtis. Persona yra kompromisas tarp individo ir visuomenės, parodantis, kaip jis turi atrodyti.

Persona mums vienareikšmiškai yra svarbi ir reikalinga - per ją mes veikiame išoriniame pasaulyje. Sunkumai atsiranda tuomet, jei asmuo yra pernelyg susitapatinęs su Persona ir dėlto perdėtai rūpinasi išoriniu pasauliu bei kitų nuomone. Tokiu atveju Persona atlieka stipraus fasado vaidmenį, už kurio tikrosios asmenybės gali ir nesimatyti. Kitas kraštutinumas yra tada, kai Persona asmens gyvenime beveik nedalyvauja, - tuomet jis gyvena savo vidiniame pasaulyje ir sunkiai kuria ryšius su aplinkiniais. Tai yra du kraštutinumai, tarp kurių kažkuriame taške galėtume rasti save. 

Kaip dažniausiai būna, „tiesa“ yra kažkur per vidurį - tinkamai įvaldyta Persona suteikia galimybę parodyti save visuomenei ir tuo pačiu atskleisti asmenines savybes. C. G. Jung teigimu, pačiame Personos pasirinkime ir pasireiškime galime atrasti individualumo išraišką. ​Kai asmuo yra pakankamai gerai įvaldęs Personą, jis gali ją keisti skirtingose socialinėse situacijose, taip pat nuo jos atsitraukti, pamatyti pilnesnį savęs vaizdą. Pvz., įmonės vadovė, gebanti puikiai būti šiame vaidmenyje bendraudama su darbuotojais, draugų būryje „vadovės kaukę nusiims“ ir su jais bendraus lygiavertiškai. Vaikų turintis vyras šalia vaidmenų, kuriuos jam, kaip tėvui, diktuoja visuomenė, gebės santykyje su vaikais būti asmeniškas, atkleidžiantis savo individualumą, o taip pat nepamirš, kad šeimoje jis turi ir daugiau vaidmenų - sutuoktinio/ partnerio, galbūt žaidimų draugo, rankdarbių meistro ar sportininko. 

Persona, kaip mūsų vidinių namų fasadas, daugiau ar mažiau parodo, kokie mes esame. Dažniausiai galime pasirinkti, kiek ir kam norime rodyti savo vidinius namus. O jei, kaip tame pavyzdyje, jaučiame, kad išoriniai fasadai trukdo užmegzti su aplinkiniais tokį ryšį, kokio norėtųsi, matyt verta pasigilinti, kaip mes savo fasadą dėliojame ir ką juo sąmoningai ar nesąmoningai užgožiame.  

​Pasak jungiškosios krypties psichoanalitiko Murray Stein, Persona tyri brolį dvynį Šešėlį - jie abu yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Drąsiai save rodyti pasauliui Personos pagalba galime tada, kai gebame priimti save visokius, kokie tik esame, t.y. ir šešėlinę savo dalį. Tad kaip tikėtai ar netikėtai tai beskambėtų, tam, kad įvaldytume Personą, vertėtų atsigręžti ir į savo Šešėlį, apie kurį rasite įraše: „Ką slepia užvertos vidinės durys?“