0 Comments
Portalo interjeras.lt interviu su psichologe Irma Skruibiene ir architekte-dizainere Gitana Valavičiūte, besidominčiomis psichologiniais namų kūrimo aspektais ir interjero psichologija.  2014 m. Autoriai architektai Audrius Gudelis ir Gitana Valavičiūtė. Foto Darius Gumbrevičius Kas yra interjero psichologija? IRMA. Interjero psichologija yra architektūros ir dizaino praktika, kurios pagrindinis darbo įrankis – psichologija. Žinių šiai praktikai suteikia aplinkos psichologijos teorijos ir tyrimai, atskleidžiantys aplinkos poveikį žmogaus emocijoms, mąstymui ir elgesiui. Kalbėdama apie psichologijos svarbą interjero kūrimui remiuosi Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija ir itin pabrėžiu kolektyvinės bei asmeninės pasąmonės įtaką aplinkos formavimui. Svarbiausia yra tai, kokias asociacijas konkrečiam žmogui kelia konkreti erdvė, joje esančios formos, spalvos ar kiti aplinkos elementai. Daugiau... Ne kartą teko susidurti su neigiamą atspalvį turinčia formuluote - emocinis būsto pirkimas. Norintys įsigyti būstą dažnai yra skatinami atsiriboti nuo kylančių emocijų. Kai kurie nekilnojamojo turto brokeriai, siūlydami savo paslaugas, žada nuo emocinio pirkimo apsaugoti. Kaip suprantu, po šiomis formuluotėmis slypi mintis, kad paveiktas emocijų žmogus gali įsigyti būstą neįvertinęs praktinių dalykų - būsto kokybės, vietos priimtinumo, kainos ir kokybės santykio, savo finansinių galimybių ir kitų, išties svarbių momentų. Nekilnojamojo turto pirkimas yra didelė ir ilgalaikė atsakomybė, tad noras viską racionaliai apgalvoti skamba logiškai ir suprantamai. Tačiau ar racionaliai priimti sprendimai iš tiesų yra patys geriausi ir teisingiausi? Ir apskritai, ar galime priimti sprendimą, kuris yra padiktuotas išimtinai racionalaus proto? Mokslininkai apie tai turi kiek kitokią nuomonę.
Kartu su Balti namai kviečiame į psichologės Irmos Skruibienės ir architektės-dizainerės Gitanos Valavičiūtės paskaitą „Interjero psichologija - teorija ir praktika“. Paskaita vyks 2017 m. gegužės 2 d., 18:00-21:00, Vilniuje. Daugiau informacijos ir registracija. Apie renginį Facebook'e.  Nuotrauka: https://www.eco.se/en/ Namų terapija aš vadinu gilinimąsi į savo vidinius namus, o taip pat ir savų namų kūrimą išoriniame pasaulyje. Tikiu, kad tiek refleksija apie vidinius namus, tiek išorinių namų kūrimas gali virsti terapiniu procesu: gydančiu ir tuo pačiu reikalaujančiu daug darbo. Vidiniai ir išoriniai namai yra tarpusavyje susiję. Kai jaučiamės turintys saugius ir jaukius namus vidiniame pasaulyje, lengviau juos kuriame ir išoriniame. Taip pat ir būdami savuose namuose, kuriuose norime gyventi, kurie bent iš dalies atspindi ir mūsų vidinį pasaulį, jaučiamės labiau esantys ir savo gyvenimo šeimininkais.
Su žurnaliste Violeta Melnikiene laidoje „Kasdienybės kultūra“ kalbėjomės apie namus: „Kai kuriame namus, susitelkiame į vizualią dalį – kaip viskas atrodys. Bet labai svarbu nepamiršti ir kitų pojūčių – kvapų, garsų… Laikrodžio tiksėjimas, kažkoks kvapas, kuris buvo įprastas tėvų namuose gali grąžinti jaukumo, saugumo jausmą.“
Laidos įrašas.
Atrodo, kad kiekvienais metais ištraukus iš spintos šią girliandą, būtinai kažkuri viena lemputė nedegdavo, ir tėtis nuosekliai tikrindamas kiekvieną jų, surasdavotą nelaimėlę, paskui dažnai tekdavo ieškoti ir dar vienos, kol galų gale šviesdavo visos. Nors kartais tekdavo visai ilgai visame tame užtrukti, bet turbūt šiame procese ir būdavo pati tikriausia esmė. Dabar namuose eglutę puošia jau mūsų vaikai, ir jaučiu kaip labai yra svarbu tai, kad vienaip ar kitaip šiame rituale dalyvautų visi šeimos nariai.
Mokslo jau seniai įrodyta, kad netgi paprasčiausias gamtos vaizdas, ar jis būtų matomas pro langą, ar nutapytas ant sienos kabančiame paveiksle, teigiamai veikia mūsų kūną ir protą. Kas gamots vaizduose yra taip ypatinga, kas mus taip tinka ir patinka? Ar galima būtų šį ypatingumą kažkaip persikelti į namų erdvę? Mokslininkai ieško atsakymų ir į šiuos klausimus.
„Purkius verda vakarienę, jo ūsų galiukai sudrėksta nuo aromatingų garų. Ambrozijus uosto džiovintas žemuogių šakeles ir tyliai, juokingai čiaudo. Po vakarienės jie ilgai tylėdami žiūrės įugnį, visame name kvepės arbata, kol iš dangaus nusileidusi naktis užpūs žvakes mažuose spalvotuose žibintukuose ir du pūkuoti draugai išskris į neaprėpiamas sapnų erdves.“ Sigutė Ach, „Šuo Ambrozijus, Katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo“
Kuriant interjerą įprasta rūpintis jo vizualia dalimi – kad viskas derėtų tarpusavyje, gražiai išsidėliotų erdvėje, kad spalvų gama būtų patraukli akiai, raštai ar ornamentai dėliotų vaizdinį ritmą. Tačiau, pasak britų dizainerės Ilse Crawford, kuriant interjerą svarbu nepamiršti ir kitų pojūčių – lytėjimo, uoslės, skonio ir klausos. Tiesa ta, kad suvokdami Pasaulį mes daugiausia naudojamės rega, tačiau, kaip teigia I. Crawford, tokiu būdu tolstame nuo mus supančios aplinkos. Rega sudaro galimybę atstumui, žvilgsniui iš šalies, tuo tarpu kiti keturi pojūčiai priartina mus prie aplinkos, padeda kurti su ja artimesnį, betarpiškesnį ryšį.
Ar egzistuoja universalios erdvės išdėstymo savybės, kurios įkūnytų jaukius, visiems ir kiekvienam labiausiai tinkančius ir patinkančius namus?
Buvo pasirinkti trys skirtingi interjerai: du iš jų – garsių architetktų, kurie susilaukė didelio pripažinimo, kaip labai sėkmingi namų interjero kūrėjai; trečias – įprasto, tradiciško Šiaurės Amerikos namo interjeras. Eksperimento metu tyrimo dalyviai „vaikščiojo“ po šiuos skirtingus virtualius interjerus, o jų elgesys buvo atidžiai stebimas. Daugiausia dėmesio dalyviai skyrė garsių architektų sukurtiems interjerams, įdėmiai juos apžiūrinėjo, tyrinėjo. Tačiau, tyrėjų nuostabai, paklausti, kurį iš šių trijų namų jie norėtų įsigyti, daugiausia tyrimo dalyvių įvardino trečiąjį, tradicinio išplanavimo namą
Ši patirtis mums gali patikti, gali nepatikti, tačiau ji yra susijusi su mūsų šaknimis, kilme, istorija – su mumis. Dar labai neseniai mūsų protėviai per mitus aiškino viską, kas vyko jų vidiniame ir išoriniame Pasauliuose. Kaip rašo Carl Gustav Jung knygoje „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“: „Primityvus žmogus iš pradžių ne itin linkęs akivaizdžius dalykus aiškinti objektyviai, užtat (…) jo nesąmoningai sielai būdingas neįveikiamas troškimas visą išorinį juslinį patyrimą asimiliuoti kaip psichinį vyksmą. (…) Nežinota, kad sieloje glūdi visi vaizdai, iš kurių atsirado mitai, kad mūsų pasąmonė yra veikiantis ir patiriantis subjektas, kurio dramą žvelgdamas į didelius ir mažus gamtos procesus pagal analogiją vėl atranda primityvus žmogus.“
Ar norėtumėte kažkurį iš šių kraštovaizdžių matyti pro savo langą?
Jei Jūsų atsakymas yra „taip“, jis sutampa su didžiąją dalimi tarpkultūrinio tyrimo dalyvių, kurie teigė, jog norėtų gyventi tokio kraštovaizdžio apsuptyje. Pasak mokslininkų, būtent tokia aplinka – žolė ir pavieniai medžiai bei krūmai – vyravo Rytų Afrikoje, kurioje per 6 milijonus metų vystėsi mūsų protėviai. O prieš 70 tūkstančių metų Rytų Afrikos savanose iš neididelės, galbūt kelių tūkstančių individų populiacijos, išsivystė Homo Sapiens – dabartiniai žmonės. Mokslininkų teigimu, tokią mažą paskutinių Homo Sapiens protėvių imtį įrodo tai, jog du skirtingose Pasaulio vietose gyvenantys žmonės yra genetiškai panašesni vienas į kitą, nei dvi tose pačiose Afrikos vietovėse, tik skirtingose grupėse, gyvenančios šimpanzės. Gali būti, kad mes ir dabar instinktyviai renkamės tokias aplinkas, kurios prieš daugybę metų padėjo mūsų rūšiai išlikti.
|
