0 Comments
Neseniai sodyboje išsikasėme šulinį. Turime savo vandens. Neišpasakytai geras jausmas. Gyvybės šaltinis. Mūsų. Visai čia pat. Ir sunku nusakyti, bet, atrodytų, kažkas dar daugiau... Ir visai neseniai šulinio simbolį atradau savo a.a. močiutės nėrinių raštuose.
Buvo netikėta apie močiutę perskaityti knygoje, kurioje aprašomi Kretingos tautodailininkai: „Emiliją visuomet gelbėjo kūryba, intuicija ir darbštumas, todėl ji ir kūrė gražius dalykus. Ją viskas jaudino, jai viskas buvo malonu, niekad nebuvo nusivylusi, niekuomet nieko nežemino. Kiekvienam kažkuo padėjo, o tas „kažkas“ - jos gerumas.“ (...) „mezgimas – Emilijos vaikystės svajonė. Būdama aštuonerių metukų, ganydama karves, mergaitė mezgė skarutes, šalikus, pirštines, iš šiaudų krepšelius, skrybėlaites pynė“ [3].
Pamenu, prieš kelis metus mažėlis sūnus vartė nuotraukų albumą ir iš jo iškrito vyro mamos laidotuvių nuotraukos. Per kojas perėjo šaltis, galvojau, ką aš jam sakysiu, kaip papasakosiu, kas jose. Pati nustebau dėl tokios savo reakcijos – juk žinau, kad su vaikais kalbėtis apie mirtį ir netektis galima ir netgi reikia, ir, atrodo, netgi žinau, ką ir kaip sakyti. Po kelių sekundžių, prašmėžavus šioms mintims ir stebėjimuisi savo suglumimu, išgirdau sūnaus reakciją: „čia kažkas miręs“. Jis tai pasakė ramiai, paprastai. Prisiminiau, kad gi tikrai, jis yra buvęs mano tetos šermenyse, matė jos kūną pašarvotą. Atrodė, tarsi buvau tai pamiršusi. Atsiliepiau tada jam, kad taip, čia jo močiutės, apie kurią vis prisimename, kurios kapą lankome, kuri mirė, kai jis dar nebuvo gimęs, laidotuvių nuotraukos. Sūnus ramiai sudėjo nuotraukas ten, iš kur jos buvo iškritusios, ir toliau vartė albumą.
Šis garsas siejasi ir su vaikystėje daug kartų girdėta daina, kuri prasideda traukinio dundesiu ir kurios prasmės tuo metu nelabai supratau, tik pamenu ašaras mamos akyse, kai jos klausydavo. O man ji buvo tiesiog labai graži. Tai pagal Kęstučio Genio žodžius Arvydo Vilčinsko atliekama daina „Į Lietuvą“:
Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido, Kol dar matau šešėlį savo kelyje, Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido Ir nebandysiu atsikvėpt pakelėje Kažkada 2002 m. Motinos dienos proga kepėme šakotį. Man šis prisiminimas yra apie mylimą močiutę, svarbius šeimos ritualus ir paveldą. Knygoje „Namų psichologija“ jį rasite dalyje apie pojūčius namuose, apie skonį. Maistas neatsiejamas nuo buvimo kartu ir tikrai neatsiejamas nuo namų. Namų psichologija. Pojūčiai grįžta namo. Maistas - ne tik kūnui Ištrauka
Knygos „Namų psichologija“ rašymo procesas buvo įvairus. Kai kur joje tiesiog nugulė jau seniau parašyti mano įrašai, dalį jų pildžiau, perdėliojau, kai ką rašiau visiškai naujai. Vieni tekstai pareikalavo visai nemažai laiko, galvojimo, ieškojimų, gludinimo, kiti, atrodytų, tarsi patys susidėliojo. Taip atsitiko ir su šiuo tekstu, kurį rasite žemiau. Už šį tekstą esu dėkinga savo mamai – jame pasakoju apie jos siuvimo mašiną, vėliau padovanotą man. O taip pat esu dėkinga dizaino psichologijos pradininkei dr. Toby Israel (www.designpsychology.net) – už jos seminare, kuriame dalyvavau, užduotą klausimą, kokį daiktą gelbėčiau namuose kilus gaisrui. Prisipažinsiu, iš pradžių šis klausimas man nuskambėjo gana banaliai, ir kiek skeptiškai į jį žiūrėjau, bet atsakymo į jį rezultatai nustebino ir nemažai atskleidė. Matyt ne veltui jungiškojoje psichologijoje sakoma, kad banaliuose dalykuose gali būti labai daug tikrumo – banaliais jie tampa todėl, kad yra svarbūs ir dėl to tiek dažnai kartojami. Namų psichologija. Čia gyvena žmonės ir daiktai. Apipinti istorijomis Ištrauka
Su daugybės simbolių prasmių paaiškinimais, įkvepiančiais asmeniniais pasakojimais ir gairėmis, kaip kurti tikrai savus namus.
Supamoji kėdė, ko gero, nėra labai dažnai sutinkamas baldas šiuolaikiniuose namuose. Kiek dažniau galime pamatyti kur terasoje ar balkone kabantį supamą krepšį. Vaikams supimasis tokiame krepšyje, supamojoje kėdėje ar tiesiog sūpynėse sukelia itin daug džiaugsmo. Bet ir suaugusieji visai mielai pasisūpuoja tokiame krėsle. Ir čia vėl norisi pažvelgti į tai, kokias simbolines prasmes gali atskleisti baldas, šiuo atveju –supamasis krėslas. Jo funkcija galbūt net nėra labai aiški – nei tai kėdė, nei sūpynės, nei lopšys. Galbūt supamasis krėslas visa tai apjungia – tiek funkcine, tiek simboline prasme? Kėdėje – kaip soste
Į namuose esančius daiktus galime žiūrėti kaip į tiesiog savo funkcijas atliekančius objektus. Bet galime juose pamatyti ir kitokią, simbolinę, prasmę, ir taip daugiau atskleisti, ką namai mums kalba, – tiek apie mus, tiek apie visuomenę, kurioje gyvename. Šiame įraše kviečiu kiek kitu kampu pažvelgti į spintą.
„Namą stačiau atskiromis dalimis, vadovaudamasis tik esamais konkrečiais poreikiais. Tik vėliau pamačiau, kaip visos dalys susijungė į prasmingą pavidalą ir tapo psichinės visumos simboliu. Bolingene aš jaučiuosi gyvenąs patį tikriausią savo gyvenimą, kur viskas atitinka mano esmę.“ Carl Gustav Jung
Mintys sukosi apie jaukumo poreikį, šilumos įnešimą per gelsvą blizgesį. Kai Gitana svečiavosi jau įrengtame kabinete, pasidžiaugė, kad įnešiau savo kūrybos, ir priminė, kaip metalo blizgesys siejamas su vandeniu ir jo tiekiama gyvybe. Tuomet man viskas dar labiau susidėliojo į savo vietas. Tad toliau – kiek minčių apie vandenį, blizgius objektus, ir kokią reikšmę jie mums turi.
Koks geras jausmas apima, kai netikėtai surandi atsiliepimą apie savo veiklą - jau praėjus nemažai laiko, jau įspūdžiams įgavus aiškesnį pavidalą, jaučiant ilgalaikius rezultatus.
Už šį atsiliepimą esu labai dėkinga tinklaraščio Pterodaktilis.com autorei Veronikai Urbonaitei-Barkauskienei ir dalinuosi nuoroda į jos įrašą: „Prisijaukinti namus“. Kviečiu paskaityti jį visą - rasite jame atsiliepimą apie namų terapiją, o taip pat jaukiai asmeniškų ir, bent man, labai kalbančių minčių apie namus.
 Liudmila Rudzianskienė ManoNamai.lt Kas būstą paverčia namais? Ar įsirengiant namus svarbu įsigilinti į savo vidines patirtis ir giluminius poreikius? Ir atvirkščiai, ar išsigryninę savo giluminius poreikius galime juos perteikti išoriškai, įsirengdami būstą? Kuo siejasi interjero dizainas ir psichologija? Šiuos ir kitus klausimus uždavėme psichologei Irmai Skruibienei ir architektei-dizainerei Gitanai Valavičiūtei, kurios gilinasi į psichologinius namų kūrimo aspektus ir rengia seminarus, paskaitas bei teikia individualias konsultacijas, padedančias išsigryninti savų namų viziją. – Papasakokite, prašau, kaip gimė mintis psichologiją susieti su interjero kūrimu. Paprastai įsirengdami namus žmonės kreipiasi į architektus, interjero dizainerius, arba patys ieško teorinės informacijos, pavyzdžiui, apie namų funkcionalumą, spalvų derinimo taisykles. Kodėl kuriant interjerą svarbu įsigilinti ir į psichologinius aspektus, savo vidinius poreikius?
Psichologė Irma Skruibienė: Baigusi klinikinės psichologijos magistro studijas ieškojau srities, į kurią norėčiau gilintis. Kaip tik tuomet su vyru įsikūrėme savo naujuose namuose, tad namų interjero tema buvo aktuali. Pradėjau ieškoti informacijos apie tai, kaip siejasi mus supanti aplinka ir psichologija. Ir atradau. Tai, kas man pasirodė įdomiausia, artimiausia, į ką ir dabar gilinuosi, yra psichologiniai namų kūrimo aspektai, labiausiai susiję su individualia patirtimi, taip pat ir su šeimos, kultūros bei visos žmonijos istorija. Sritį, kurioje dabar dirbu, vadinu namų terapija. |
