|
Įžangai Šių metų lapkričio 15 d. skaičiau pranešimą „Gydymo įstaigų aplinkos reikšmė emocinei savijautai ir sveikimui“ pirmojoje aplinkos psichologijos konferencijoje Lietuvoje „Aplinka ir psichikos sveikata“, kurią organizavome su Lietuvos psichologų sąjungos Aplinkos psichologijos grupe. Labai džiaugiuosi, kad nuo šių metų pavasario esu šios grupės narė. Paskutinėje pranešimo dalyje kalbėjau apie psichoterapinio kabineto erdvę: pristačiau šioje srityje atliktų tyrimų rezultatus, dalinausi savo patirtimi lankantis psichoterapijos „tėvų“ Carl Gustav Jung ir Sigmund Freud namų muziejuose, kuriuose galima pamatyti ir autentiškus jų psichoterapinius kabinetus.
0 Comments
Knygos autorius stebisi žmogaus gebėjimu tam tikrus faktus apie augalus ir gyvūnus įsisavinti itin greitai. Taip yra ir su gyvatėmis - pasak autoriaus, mes turime įgimtą polinkį išmokti jų bijoti. Baimė gyvatėms įprastai atsiranda vaikui suėjus 5 ar kiek daugiau metų ir ilgainiui tik stiprėja, priešingai nei kitos „vaikiškos“ baimės, kurios vaikui augant silpnėja (pvz., tamsos baimė).
Neseniai sodyboje išsikasėme šulinį. Turime savo vandens. Neišpasakytai geras jausmas. Gyvybės šaltinis. Mūsų. Visai čia pat. Ir sunku nusakyti, bet, atrodytų, kažkas dar daugiau... Ir visai neseniai šulinio simbolį atradau savo a.a. močiutės nėrinių raštuose.
Buvo netikėta apie močiutę perskaityti knygoje, kurioje aprašomi Kretingos tautodailininkai: „Emiliją visuomet gelbėjo kūryba, intuicija ir darbštumas, todėl ji ir kūrė gražius dalykus. Ją viskas jaudino, jai viskas buvo malonu, niekad nebuvo nusivylusi, niekuomet nieko nežemino. Kiekvienam kažkuo padėjo, o tas „kažkas“ - jos gerumas.“ (...) „mezgimas – Emilijos vaikystės svajonė. Būdama aštuonerių metukų, ganydama karves, mergaitė mezgė skarutes, šalikus, pirštines, iš šiaudų krepšelius, skrybėlaites pynė“ [3].
Pamenu, prieš kelis metus mažėlis sūnus vartė nuotraukų albumą ir iš jo iškrito vyro mamos laidotuvių nuotraukos. Per kojas perėjo šaltis, galvojau, ką aš jam sakysiu, kaip papasakosiu, kas jose. Pati nustebau dėl tokios savo reakcijos – juk žinau, kad su vaikais kalbėtis apie mirtį ir netektis galima ir netgi reikia, ir, atrodo, netgi žinau, ką ir kaip sakyti. Po kelių sekundžių, prašmėžavus šioms mintims ir stebėjimuisi savo suglumimu, išgirdau sūnaus reakciją: „čia kažkas miręs“. Jis tai pasakė ramiai, paprastai. Prisiminiau, kad gi tikrai, jis yra buvęs mano tetos šermenyse, matė jos kūną pašarvotą. Atrodė, tarsi buvau tai pamiršusi. Atsiliepiau tada jam, kad taip, čia jo močiutės, apie kurią vis prisimename, kurios kapą lankome, kuri mirė, kai jis dar nebuvo gimęs, laidotuvių nuotraukos. Sūnus ramiai sudėjo nuotraukas ten, iš kur jos buvo iškritusios, ir toliau vartė albumą.
Šis garsas siejasi ir su vaikystėje daug kartų girdėta daina, kuri prasideda traukinio dundesiu ir kurios prasmės tuo metu nelabai supratau, tik pamenu ašaras mamos akyse, kai jos klausydavo. O man ji buvo tiesiog labai graži. Tai pagal Kęstučio Genio žodžius Arvydo Vilčinsko atliekama daina „Į Lietuvą“:
Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido, Kol dar matau šešėlį savo kelyje, Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido Ir nebandysiu atsikvėpt pakelėje Kažkada 2002 m. Motinos dienos proga kepėme šakotį. Man šis prisiminimas yra apie mylimą močiutę, svarbius šeimos ritualus ir paveldą. Knygoje „Namų psichologija“ jį rasite dalyje apie pojūčius namuose, apie skonį. Maistas neatsiejamas nuo buvimo kartu ir tikrai neatsiejamas nuo namų. Namų psichologija. Pojūčiai grįžta namo. Maistas - ne tik kūnui Ištrauka
Knygos „Namų psichologija“ rašymo procesas buvo įvairus. Kai kur joje tiesiog nugulė jau seniau parašyti mano įrašai, dalį jų pildžiau, perdėliojau, kai ką rašiau visiškai naujai. Vieni tekstai pareikalavo visai nemažai laiko, galvojimo, ieškojimų, gludinimo, kiti, atrodytų, tarsi patys susidėliojo. Taip atsitiko ir su šiuo tekstu, kurį rasite žemiau. Už šį tekstą esu dėkinga savo mamai – jame pasakoju apie jos siuvimo mašiną, vėliau padovanotą man. O taip pat esu dėkinga dizaino psichologijos pradininkei dr. Toby Israel (www.designpsychology.net) – už jos seminare, kuriame dalyvavau, užduotą klausimą, kokį daiktą gelbėčiau namuose kilus gaisrui. Prisipažinsiu, iš pradžių šis klausimas man nuskambėjo gana banaliai, ir kiek skeptiškai į jį žiūrėjau, bet atsakymo į jį rezultatai nustebino ir nemažai atskleidė. Matyt ne veltui jungiškojoje psichologijoje sakoma, kad banaliuose dalykuose gali būti labai daug tikrumo – banaliais jie tampa todėl, kad yra svarbūs ir dėl to tiek dažnai kartojami. Namų psichologija. Čia gyvena žmonės ir daiktai. Apipinti istorijomis Ištrauka
Su daugybės simbolių prasmių paaiškinimais, įkvepiančiais asmeniniais pasakojimais ir gairėmis, kaip kurti tikrai savus namus.
Supamoji kėdė, ko gero, nėra labai dažnai sutinkamas baldas šiuolaikiniuose namuose. Kiek dažniau galime pamatyti kur terasoje ar balkone kabantį supamą krepšį. Vaikams supimasis tokiame krepšyje, supamojoje kėdėje ar tiesiog sūpynėse sukelia itin daug džiaugsmo. Bet ir suaugusieji visai mielai pasisūpuoja tokiame krėsle. Ir čia vėl norisi pažvelgti į tai, kokias simbolines prasmes gali atskleisti baldas, šiuo atveju –supamasis krėslas. Jo funkcija galbūt net nėra labai aiški – nei tai kėdė, nei sūpynės, nei lopšys. Galbūt supamasis krėslas visa tai apjungia – tiek funkcine, tiek simboline prasme? Kėdėje – kaip soste
Į namuose esančius daiktus galime žiūrėti kaip į tiesiog savo funkcijas atliekančius objektus. Bet galime juose pamatyti ir kitokią, simbolinę, prasmę, ir taip daugiau atskleisti, ką namai mums kalba, – tiek apie mus, tiek apie visuomenę, kurioje gyvename. Šiame įraše kviečiu kiek kitu kampu pažvelgti į spintą.
„Namą stačiau atskiromis dalimis, vadovaudamasis tik esamais konkrečiais poreikiais. Tik vėliau pamačiau, kaip visos dalys susijungė į prasmingą pavidalą ir tapo psichinės visumos simboliu. Bolingene aš jaučiuosi gyvenąs patį tikriausią savo gyvenimą, kur viskas atitinka mano esmę.“ Carl Gustav Jung Visi vandens telkiniai yra neabejotinas traukos šaltinis kiekvienai gyvai būtybei. Tekančio vandens čiurlenimas, taip pat ir lietaus lašų ritmika yra vieni maloniausių ir labiausiai raminančių garsų, juk jie mums reiškia gyvybę – gryną ir švarų geriamą vandenį. Evoliucinės psichologijos atstovai su gyvybiškai svarbiu vandens poreikiu sieja ir tai, kodėl mums taip patinka blizgantys daiktai ar paviršiai – jie yra ne tik gražūs ir patrauklūs, bet taip pat instinktyviai asocijuojasi su švaraus gėlo vandens spindesiu. Skirtingų studijų rezultatai atskleidė, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji turi įgimtą polinkį rinktis blizgius objektus, ir šie objektai jiems sudaro šlapumo įspūdį.
Mintys sukosi apie jaukumo poreikį, šilumos įnešimą per gelsvą blizgesį. Kai Gitana svečiavosi jau įrengtame kabinete, pasidžiaugė, kad įnešiau savo kūrybos, ir priminė, kaip metalo blizgesys siejamas su vandeniu ir jo tiekiama gyvybe. Tuomet man viskas dar labiau susidėliojo į savo vietas. Tad toliau – kiek minčių apie vandenį, blizgius objektus, ir kokią reikšmę jie mums turi.
Koks geras jausmas apima, kai netikėtai surandi atsiliepimą apie savo veiklą - jau praėjus nemažai laiko, jau įspūdžiams įgavus aiškesnį pavidalą, jaučiant ilgalaikius rezultatus.
Už šį atsiliepimą esu labai dėkinga tinklaraščio Pterodaktilis.com autorei Veronikai Urbonaitei-Barkauskienei ir dalinuosi nuoroda į jos įrašą: „Prisijaukinti namus“. Kviečiu paskaityti jį visą - rasite jame atsiliepimą apie namų terapiją, o taip pat jaukiai asmeniškų ir, bent man, labai kalbančių minčių apie namus. |
vidiniai namaiSkalbinių džiovimo ritualai arba kas slypi po kasdiene buitimi?
Kai šulinyje atrandame saulę Vėlinėms artėjant: kai su vaikais kalbamės apie mirtį Namų psichologija. Apipinti istorijomis Supamoji kėdė arba supimasis savo soste Ar išdrįsime atidaryti spintą? Vidinė gynybinė siena - sauganti mus ar trukdanti būti pasaulyje? Vidinių namų fasadas Ką slepia užvertos vidinės durys? Apie namų terapiją Pastatyk savo pilį Man važiuoja stogas.... Ar Tau visi namuose? Truputis istorijos arba mano ieškojimai Mus supanti erdvėPsichoterapinis kabinetas: asmeninė patirtis
Apie gyvates, gyvybę ir biofilinį dizainą Skalbinių džiovimo ritualai arba kas slypi po kasdiene buitimi? Namų psichologija. Apie muziką, tylą ir bildesius Šakotis Motinos dienos proga. Namų psichologija Namų psichologija. Apipinti istorijomis Supamoji kėdė arba supimasis savo soste Intuityvus blizgesio poreikis - iš kur jis? Kai žiema ateina Prisijaukinti namus - Pterodaktilis.com Ar įmanoma prisijaukinti danų hygge? Interviu su psichologe ir architekte: kas būstą paverčia namais? Interjero psichologija - kas tai? Ar emocinis būsto pirkimas yra blogai? Apie namų terapiją Apie namus LRT KLASIKOS eteryje Šventėms artėjant: kur slypi namų židinio paslaptis? Namų interjero ritmas perimtas iš gamtos - išorinei ir vidinei harmonijai Namai, kuriuose gyvena istorijos Pojūčius žadinantys namai Nuo savanų iki savų namų: individuali patirtis Nuo savanų iki savų namų: kultūra Nuo savanų iki savų namų: gamtos pasaulis Apie savus namus LRT radijo eteryje Kokios „prisiminimų gėlės“ skleidžiasi Jūsų namuose? Pirmieji namai kūdikiui: emocinė ir kūniška artuma Kas svarbu kuriant vaikų ugdymui skirtą aplinką? Pastatyk savo pilį Motinos rankų saugumas Norėčiau turėti Tavo sparnus Prosenelių raštai Apgaulinga išorė?... Man važiuoja stogas.... Ar Tau visi namuose? Namai gamtoje gamta namuose Traukos centrai namų erdvėje Apie erdves, prieglobstį ir perspektyvą Gyventi pušų viršūnėse Vakaro jaukumas Ramybės ir šėlsmo gelmės Truputis istorijos arba mano ieškojimai Įžangai Knygaužsiėmimų ciklasseminaraiAtsiliepimai
|
